Sausų akių sindromas

2011-07-29 07:20

Informacijos apie tai, kas sukelia sausų akių sindromą, kokios aplinkos vengti ir ko nedaryti, netrūksta. Tačiau visos priežastys yra susijusios su mūsų gyvenimo būdu, o jį pakeisti dažnai gali būti sudėtinga. Juk nemesime darbo tik todėl, kad ilgas žiūrėjimas į kompiuterio ekraną sukelia SAS, arba karštą vasaros dieną neatsisakysime oro kondicionieriaus. Verta žinoti, kas vyksta SAS metu ir kaip savo akims padėti, jei nenorime keisti gyvenimo būdo.

Sausų akių sindromas – tai būklė, kai dėl intensyvesnio vandens garavimo nuo akies paviršiaus susiformuoja nestabili, hipertoniška (didesnės nei norma druskų koncentracijos) ašarų plėvelė ir prasideda akies paviršiaus uždegimas.

Akies plėvelė sudaryta iš 3-jų sluoksnių: viršutinis lipidinis (riebalinis) – neleidžia vandeniui išgaruoti iš ašarų plėvelės ir drėkina akies paviršių. Vidurinis sluoksnis sudarytas iš vandens, drėkina akies paviršių, maitina, saugo nuo mikrobų ir virusų, nes jame yra visi už apsaugą „atsakingi” baltymai; arčiausiai akies paviršiaus – mukozinis sluoksnis (mucinas), sudarytas iš polisacharidų, kurio dėka ašara kokybiškai prikimba prie akies paviršiaus, palaiko reikiamą klampumą bei tamprumą. SAS metu nė vienas iš šių sluoksnių neatlieka savo funkcijos. Akies ragena neturi kraujagyslių, tad ašara ne tik saugo, bet ir maitina akies paviršių. Taigi, ašara – ne tik vanduo su nedideliu kiekiu jame ištirpusių druskų. Joje yra riebalų, polisacharidų, baltymų: imunoglobulinų, uždegimo mediatorių, fermentų ir akies paviršiaus mitybai reikalingų baltymų.

Žiūrėdami į kompiuterio ekraną mes koncentruojame dėmesį į gana ribotą plotą ir nevalingai pradedame mirksėti rečiau. Natūraliai sveikos ašarų plėvelės lipidinis sluoksnis ant akies paviršiaus nesutrūkęs išsilaiko 10 sekundžių. Jei mirksime rečiau, lipidinis sluoksnis sutrūksta ir vanduo pradeda garuoti iš ašarų plėvelės, didėja ašarų osmoliariškumas (druskų koncentracija). Esant didesnei nei fiziologinė druskų koncentracijai ašarų plėvelėje, vanduo pradeda išeiti iš epitelio ląstelių. Netekusios vandens ragenos epitelio ląstelės patiria stresą ir žūva. Prasideda akies paviršiaus uždegimas, todėl naujai pasigaminusios ląstelės yra nevisavertės ir tik palaiko nepageidaujamą akių būklę. Ašara būna nevisavertė, nes trūksta lipidų ir polisacharidų, o susidariusi plėvelė būna nestabili.

Dėl užsitęsusios hipertoninės bei uždegiminės aplinkos jaučiamas akies paviršiaus dirginimas,
niežėjimo, peršėjimo, deginimo, smėlio ar svetimkūnio buvimo akyje jausmas, akys gali būti paraudusios, jaučiamas jų nuovargis bei padidėjęs ašarojimas.

Profilaktikos ir gydymo tikslas vienas: mes patys turime gaminti visavertes ašaras ir apsaugoti savo akis pačiu natūraliausiu būdų. Žinoma, galima lašinti įvairias dirbtines ašaras, kurios dalinai kompensuoja vandeninio ar net visų trijų ašarų plėvelės sluoksnių sutrikimus, bet tai tik laikina pagalba – veikia, tol kol lašiname. Dirbtinai atkurti ašarų plėvelę reikia nuolatos, be to, neatkuriami akies apsaugai reikalingi baltymai. Šiuo metu jau sukurtos technologijos, kurios, patekusios į epitelio ląsteles, vandenį jose tarsi „užrakina“. Tai apsaugo ląsteles visą jų gyvavimo ciklą nuo vandens praradimo net ir esant hipertoninėms ašaroms. Tai vadinama osmoprotekcija. Ląstelės, neprarasdamos vandens „nestresuoja“, todėl nesivysto uždegimas ir normaliai funkcionuoja visos ašarų gamybos grandys. Mes patys gaminame sveikas ašaras!

Svarbu, kad lašuose, skirtuose SAS, neturėtų būti konservantų, kurie skatina SAS vystymąsi. Šiuo metu jau sukurta naujos kartos konservantų, kurie, patekę ant akies paviršiaus, suskyla į natūralių ašarų komponentus. Jie saugūs, juos galima lašinti ant kontaktinių lęšių, beje, yra lašų ir visai be konservantų.