Mintys ir ligos: tiesioginis ryšys?

2012-08-11 07:00

Senovės žiniuoniai mokė, kad viskas, kas veikia smegenis, veikia ir kūną. Bet 17 – tame amžiuje, medikai ir mokslininkai padalino žmogų į dvi nepriklausomas sudedamąsias: kūną ir protą. Atitinkamai, ligos buvo arba dvasinės, arba kūniškos, ir gydė jas visiškai skirtingai.

Ir tik dabar mes vėl gydant žmogų grįžtame prie senosios nuomonės.

Žmogus atsakingas tiek už savo ligas, tiek ir už savo pasveikimą. Medicininėje literatūroje aprašyta daugybė pavyzdžių, kaip išgijo sunkiai sergantys ligoniai, kai jie iš tikrųjų tikėjo savo pasveikimo galimybe, o svarbiausia – sugebėjimu savarankiškai veikti ligos eigą ir taip nulemti jos baigtį.

Norint atsikratyti ligos, reikia apsivalyti nuo negatyvių minčių, baimių, nerimo – reikia sutvarkyti savo dvasią.

Išsiaiškinkime, kaip konkrečius organus veikia mūsų konkrečios mintys ir baimės ir kokių ligų galime sulaukti.

Širdies ligos dažnai vystosi kaip meilės ir saugumo trūkumo pasekmė, o taip pat dėl emocinio uždarumo. Žmogus, netikintis meilės galimybe arba neleidžiantis sau parodyti kitiems žmonėms savo šiltų jausmų, būtinai susidurs su širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Kai yra kontaktas su savo tikrais jausmais, su širdies balsu, širdies ligų eiga reikšmingai palengvėja, o su laiku galima dalinai ar net visiškai pasveikti.

Artritai, kaip pastebėta, pakerta žmones, negalinčius pasakyti „ne” ir kaltinančius kitus tuo, jog juos išnaudoja.

Hipertonija neretai išsivysto užkraunantiems sau nepakeliamą krūvį, dirbantiems be poilsio, bet kokia kaina besistengiantiems pateisinti aplinkinių lūkesčius, norintiems visada išlikti jų vertinamais ir gerbiamais Taip tokie žmonės apleidžia savo vidinius jausmus ir poreikius.

Problemos su inkstais susijusios su nesėkmėmis gyvenime, nusivylimais, apkalbomis, kritika. Tokiems žmonėms atrodo, jog juos apgaudinėja, jų nevertina. Panašūs jausmai ir emocijos įtakoja nesveikus cheminius procesus žmogaus kūne. Imuninės sistemos sutrikimai ir, jų pasekmė, peršalimai, tai organizmo signalai žmogui: „Sustok, padaryk pertrauką, tu per daug stengiesi suspėti!”

Astma, plaučių problemos siejasi su nesugebėjimu (arba nenoru) gyventi savarankiškai.

Skrandžio bėdos – opos, vidurių užkietėjimas – yra pergyvenimų dėl praeities klaidų, nenoro atsisakyti pasenusių idėjų ir imtis atsakomybės už dabartį, pasekmė. Skrandis jautriai reaguoja į mūsų klaidas, baimes, neapykantą, agresyvumą ir pavydumą. Šių jausmų slopinimas, nesugebėjimas sau jų pripažinti, bandymai juos ignoruoti ir „užmiršti”, vietoj to, kad apmastyti, suvokti ir kažkokiu būdu viską išspręsti, gali būti įvairiausių skrandžio sutrikimų priežastis.

Ilgalaikis susierzinimas, dažniausiai esant stresui, sukelia gastritą. Vidurių užkietėjimas liudija apie sukauptų jausmų, įsivaizdavimų, pergyvenimų perteklių, su kuriais žmogus negali arba nenori skirtis, nesuteikdamas vietos naujiems. Rėmenį gali sukelti besiveržiantis agresyvumas.

Regėjimo problemas įtakoja nenoras kažko matyti, kai aplinkinis pasaulis nepriimamas toks, koks jis iš tikrųjų yra. Analogiškai kyla ir klausos sutrikimai. Prasta klausa, kurtumas užklumpa tada, kai mes bandome ignoruoti girdimąją informaciją.

Infekcinės ligos. Paleidžiamasis jų mechanizmas yra pyktis, susierzinimas, nuoskauda. Bet kokia infekcija nurodo kažkokį neužgijusį dvasinį nesutarimą. Dvasinės pusiausvyros sutrikimai nulemia silpną organizmo, puolamo infekcijomis, pasipriešinimą.

Nutukimas – tai, bandymų nuo ko nors gintis, pasireiškimas. Vidinės tuštumos jausmas dažnai pažadina apetitą. Maitinimosi procesas daugeliui žmonių suteikia „gavimo” pojūtį. Bet dvasinį deficitą maistu neužpildysi.

Problemas su dantimis nulemia neryžtingumas, nesugebėjimas savarankiškai spręsti. Toks žmogus bijo savo sprendimų pasekmių. Ėduonis atima iš dantų jų tvirtumą. Būtent taip žmogaus imuninė sistema reaguoja į jo norų netvirtumą, nepasitikėjimą savo pasirinktu tikslu, pastovų manymą, kad gyvenimo sunkumai nenugalimi.

Bėdos su nugara gali užklupti pergyvenančius dėl dėmesio ir palaikymo stokos, vidinio persitempimo, perdėto reiklumo sau.

Nemiga – bėgimas nuo gyvenimo, nenoras pripažinti jo tamsiųjų pusių. Reikia rasti tikrą nerimo priežastį, išmokti suvesti dienos sąskaitas, grįžti į normalų ritmą, leisti sau vakare „nugrimzti” į sapną – visa tai padės išspręsti šią problemą.

Nelaimingų atsitikimų atkarpa liudija apie tai, kad žmogus jaučiasi dėl kažko kaltas ir taip nejučia baudžia save.

Net tokios ligos, kaip vėžys, kuris laikomas galutinai neišgydomu, kai kuriais atvejais tampa pavaldus.