Keratokonusas – svarbu laiku jį pažinti

2012-02-06 00:00

Dažnas žmogus vienaip ar kitaip susiduria su regėjimo problemomis. Akys – mūsų sielos langas į pasaulį. Pablogėjęs matymas kelia didžiulį diskomfortą, blogina gyvenimo kokybę. Kai kurias akių ligas itin sunku diagnozuoti pradinėse vystymosi stadijose, nes žmogus nejunta ryškių simptomų, gydytojus suklaidina paprasta įranga nepastebimi akies pakitimai. Viena iš tokių patologijų yra keratokonusas – savaiminis ragenos plonėjimas ir gaubimasis, sukeliantis labai sunkiai koreguojamą refrakcijos ydą.

Keratokonuso klasta

Pasak gydytojo mikrochirurgo Pauliaus Rudalevičiaus, keratokonusas pasaulyje diagnozuojamas 500 iš 100 000 pacientų. Truputėlį dažniau ši liga nustatoma vyrams, bet iš esmės pasiskirstymas tarp lyčių yra labai panašus. Dažniausiai keratokonusas pasireiškia 20–30 m. gyvenimo metais, bet galima ir žymiai ankstesnė jo progresavimo pradžia. Kuo jaunesniame amžiuje prasideda ragenos pakitimai, tuo spartesnė ligos eiga, nes progresavimas paprastai trunka maždaug iki 38 m. Gydytojas P. Rudalevičius rageną poetiškai vadina akies langu į pasaulį. Tai skaidri struktūra, atliekanti apsauginę funkciją, nukreipianti šviesos spindulius į tinklainę ir veikianti kaip natūralus lęšis. Nėra tiksliai žinoma, kas lemia keratokonuso atsiradimą. Nustatyta, kad tik 10 proc. ligos atvejų nulemti paveldėjimo. Keletas mokslinių studijų nurodo ryšį tarp akių trynimo, ragenos mikrotraumos ir keratokonuso išsivystymo. Pasak gydytojo, natūralu, kad labai susilpnėjusią rageną trinant ar kitaip traumuojant, labiau galime ją pažeisti ir paspartinti keratokonuso progresavimą.

Ligos pradžia ir simptomai  

Iš pradžių žmogus pajunta regėjimo susilpnėjimą dėl progresuojančios trumparegystės ir astigmatizmo, kreipiasi į oftalmologą ar optiką, jam parenkami akiniai. Bet, praėjus kuriam laikui, ima pastebėti, kad akiniai jau nebegelbsti, juos keičia kitais, paskui ima nešioti kontaktinius lęšius. Matydamas tokią situaciją gydytojas oftalmologas gali pradėti įtarti keratokonuso galimybę. Nustačius ragenos pakitimus, pacientas pradedamas stebėti. Ligai progresuojant, gali trūkti ragenos membrana ir staiga pablogėti regėjimas. Keratokonusas abiejose akyse paprastai progresuoja nevienodai. Praktika rodo, kad iš pradžių labiau pažeidžiama viena kažkuri akis, bet po kurio laiko stipresniojoje akyje taip pat ima vystytis ragenos pakitimai.

Sėkmingais laikomi atvejai, kai liga pasireiškia 35–36 gyvenimo metais, tokie pacientai taip pat stebimi, bet labai didelė tikimybė, kad keratokonusas išliks be didesnio progresavimo.

Pagalba pacientui

Gydytojas mikrochirurgas Paulius Rudalevičius išskiria kelis pagalbos pacientui keratokonuso atveju būdus, kuriuos lemia ligos išsivystymo stadija.

Pirmasis jų – akiniai. Jie padeda geriau matyti, bet jokiu būdu nestabdo ligos progresavimo ir yra tik laikina priemonė.

Kai akiniai nebegelbsti, paciento regėjimas gali būti koreguojamas kontaktiniais lęšiais. Iš pradžių parenkami minkšti, o kai liga pažengia – kieti lęšiai. Jų nešiojimas taip pat turi savų pliusų ir minusų. Žmogus mato gerai, bet lęšis nuolat spaudžia akį, ji negali visavertiškai kvėpuoti, neišvengiamos ragenos mikrotraumos, didėja ragenos infekcijos pavojus. Esant sparčiam ligos progresavimui, lęšis ima nebesilaikyti ant akies, kol galų gale tampa neįmanoma akiniais ar lęšiais siekti optimalaus matymo ir reikia persodinti donoro rageną.

Iki 2005 m. manyta, kad ragenos transplantacija yra vienintelis keratokonuso gydymo būdas, operacijų atliekama nemažai, tačiau pacientai ir gydytojai susiduria su tokiais keblumais kaip donorų stygius, donoro ir recipiento amžiaus neatitikimas, artimųjų prietaringumas ir nenoras aukoti mirusiojo ragenos, pooperacinio astigmatizmo galimybė, taip pat visada galimas donoro audinio atmetimas, kuris gali įvykti net ir po daugelio metų. Tuomet tenka rageną persodinti dar kartą. Nepaisant to, ragenos transplantacija laikoma vienu sėkmingiausių keratokonuso gydymo būdų.

Technologijoms žengiant į priekį ir sparčiai tobulėjant įvairioms medicinos sritims, keratokonuso gydymui taip pat jau surasti nauji sprendimai. Vienas jų – intrarageniniai žiedai. Kaip ir kiekvienas gydymo metodas, ši chirurginė intervencija į rageną tinka ne visiems pacientams. Pagrindinė būtina sąlyga jai atlikti – pakankamas ragenos storis, nes priešingu atveju žiedas gali nesilaikyti. Procedūra yra grįžtama, taigi įstatytas žiedas gali būti vėl išimtas. Deja, įstačius intrarageninį žiedą, paciento matymas ne visada pagerėja iki optimalaus.

Prieš operaciją pacientui nereikia jokio ypatingo pasiruošimo. Pati procedūra užtrunka apie valandą, po jos skiriami antibiotiniai akių lašai, uždedamas gydomasis lęšis. Po keturių dienų jis nuimamas, keičiamas akių lašų naudojimo režimas. Pacientas, kuriam buvo atlikta ragenos sutvirtinimo operacija, gydytojų stebimas šešis mėnesius. Iš karto po procedūros žmogus jaučia akies skausmą, mato lyg pro rūką. Praėjus 4–5 dienoms, pacientas gali grįžti į darbą, aišku, jis privalo vengti dulkių, nepervargti. CROSS-LINKING procedūra iš karto atliekama tik vienai akiai.

Dažnas pacientas po operacijos ima nuogąstauti, kad jo būklė nepagerėjo. Gydytojas Paulius Rudalevičius tokią paciento reakciją vadina suprantama, bet nelogiška, esant pažengusiai keratokonuso stadijai. Matymo pagerėjimo galima tikėtis CROSS-LINKING procedūrą atliekant  pirmoje ar antroje ligos stadijoje. Operacijos esmė – sustabdyti koratokonuso progresavimą. Jeigu per šešis stebėjimo mėnesius ligos progresavimo nėra, vadinasi, procedūra pasiteisino. Tuomet, siekiant patobulinti matymą, galima implantuoti intrarageninį žiedą ar kitais būdais koreguoti regėjimą.

Medicina žengia į priekį, taigi ir keratokonusas nėra nuosprendis, jau rasti pagalbos būdai, kad žmogus galėtų gyventi visavertį gyvenimą, matydamas visas jo spalvas. Svarbu pažinti ligą ir laiku ieškoti sprendimų.