Alergija vaistams

2011-05-15 10:57

Medikamentinio gydymo komplikacija - medikamentinė alergija. Ji išsivysto vidutiniškai 2-5% gydytų ligonių.

Alergija formuojasi dažniau, kai ligonis daug kartų tuo pačiu vaistu gydomas. Pavyzdžiui, pirmo penicilino kurso metu alergija išsivysto 11%, antro - 22%, trečio ir kitų - 49% gydytų ligonių. Padidinus vienu metu vartojamų vaistų skaičių, alerginės komplikacijos padažnėja.

Vaistinei alergijai atsirasti didelės reikšmės turi nervų, endokrininės, virškinimo sistemos funkcijų sutrikimai, lėtinės infekcijos židiniai, odos grybelinės ligos. Ji dažniau pasireiškia esant polinkiui į alergiją ar jau sergant alergine liga. Literatūros duomenimis, pusė ligonių, mirusių nuo penicilino sukelto anafilaksinio šoko, sirgo bronchine astma.

Medikamentinė alergija sukelia nemaža įvairių pakitimų organizme, kurie pasireiškia vartojant įprastas ar net minimalias vaistų dozes (odos niežėjimas ir bėrimas, veido pabrinkimas, karščiavimas, sloga, konjunktyvitas, vidaus organų, nervų, kraujo sistemų pažeidimai). Gali vystytis stomatitai, eksfoliaciniai dermatitai, vaskulitai, anafilaksinis šokas. Kai kurie vaistai (penicilinas, aspirinas, analginas, tiaminas ir kiti) gali sukelti dusulio priepuolius.

Alergiją vaistams reikia skirti nuo jų šalutinio poveikio. Būdingi alergi­jos požymiai yra karščiavimas pavartojus kokį nors vaistą: alopurinolį (nuo podagros), peniciliną, sulfonamidą, izoniazidą (nuo tuberkuliozės), vais­tus nuo nemigos, chininą (nuo maliarijos), fenilbutazoną (nesteroidinį vaistą nuo reumato), citostatikus (nuo vėžio). Nustojus vartoti vaistus, karščiavimas praeina.

• alerginę reakciją sukelia minimalios vaisto dozės;
• pirmą kartą gydantis tam tikru vaistu, alergijos simptomai išryškėja praėjus 5–9 dienoms po sensibilizacijos periodo, nors gali atsirasti ir po kelių vaisto vartojimo mėnesių;
• reakcija prasideda staiga, o nutraukus gydymą alergijos simptomai išnyksta per kelias dienas, kartais per kelias savaites;

Laimė, dauguma reakcijų į vaistus yra lengvos ir nesukelia pavojaus gyvybei, tačiau daugeliu atvejų jų pasireiškimo iš anksto nuspėti negalima.
Todėl labai svarbu, kad vaistų nebūtų skiriama ir vartojama be reikalo.

2 proc. pacientų hospitalizuojami dėl nepageidaujamo vaistų poveikio. Nuo 15 proc. iki 30 proc. hospitalizuotų pacientų pasireiškia nepageidaujamas vaistų poveikis. Apie 0,1 proc. terapinio ir 0,01 proc. chirurginio profilio pacientų mirties priežastis siejama su vaistų vartojimu.

Tačiau iš tikrųjų daugelis šių reakcijų nėra alerginės (imuninės) kilmės. Manoma, kad jos sudaro nuo 6 proc. iki 10 proc. visų reakcijų į vaistus. Alerginės reakcijos daugeliui vaistų rizika yra nuo 1 proc. iki 3 proc. Apie 5 proc. suaugusiųjų gali būti alergiški vienam ar keliems vaistams. Tačiau net 15 proc. pacientų įsitikinę, kad jie yra alergiški vaistams.

Yra nustatyta alergijos vaistams priklausomybė nuo vaisto vartojimo būdo. Stipriausiai organizmą įjautrina vietiškai vartojami preparatai, mažiausiai – geriamieji. Anafilaksinis šokas retai pasireiškia vartojant geriamuosius vaistus, tačiau aiškus ryšys tarp kitų alerginių reakcijų sunkumo ir geriamųjų vaistų vartojimo saugumo nenustatytas.

Vaikai rečiau yra jautrūs vaistams nei suaugusieji, tačiau sunkios alerginės reakcijos gali pasireikšti ir jiems.

Alergijos vaistams atsiradimui gali turėti įtaką genetiniai faktoriai ir aplinka. Net 25,6 proc. paauglių, kurių tėvai buvo alergiški antibiotikams, yra nustatyta alergija antibiotikams, tuo tarpu nealergiškų tėvų vaikams alergija pasireiškė tik 1,7 proc. atvejų. Dar vienas svarbus alergijos vaistams rizikos faktorius yra jau anksčiau buvusios alerginės reakcijos vaistams. Penicilinui alergiškiems pacientams 10 kartų dažniau pasitaiko alergija kitiems antibiotikams nei nealergiškiems žmonėms.

Liga taip pat gali turėti reikšmę medikamentinės alergijos atsiradimui. Dažnesnės alerginės reakcijos būna ilgai ir dažnai sergantiems asmenims. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pacientams, sergantiems ŽIV infekcija. Jiems daug dažniau būna alerginių reakcijų, nei esant kitos kilmės imunodeficitui.
Medikamentinės alergijos simptomai labai įvairūs, nes juos lemia imuninių mechanizmų įvairumas.

Dažniausiai alergija vaistams pasireiškia odos pažeidimais. Dažnai vienu metu gali būti kelių tipų bėrimų. Vienas dažniausių odos pažeidimo simptomų yra dilgėlinė.
Dažniausia ji pasireiškia ūmiai ir užtrunka kelias dienas, bet kartais gali užsitęsti net kelias savaites. Jeigu bėrimo elementas išlieka ilgiau nei 24 val. arba dilgėlinis bėrimas išlieka ilgiau nei 2 savaites, reikia pagalvoti apie kitą ligą – vaskulitą.

Alerginį kontaktinį dermatitą sukelia tiesioginis odos kontaktas su vaistu (neomicinas, chlorofenikolis, hidroksichinolonai, benzokainas, etilendiaminas), retai – gliukokortikosteroidų tepalai.

Fiksuotas dermatitas – tai identiški riboti įvairių kūno vietų odos pakitimai, kiekvieną kartą po alergeno patekimo į organizmą atsirandantys tose pačiose vietose. Dažniausiai šią patologiją sukelia fenolftaleinas, barbitūratai, sulfanilamidai ir tetraciklinai.

Stivenso-Džonsono sindromą, kai pažeista oda ir gleivinės (burnos, akių, lytinių organų), sukelia sulfanilamidai, karbamazepinai, barbitūratai, piroksikamas, alopurinolis.

Toksinė epidermio nekrolizė (Lyell’o sindromas) - gyvybei pavojinga būklė. Gydyti šiuos pacientus reikia nudegimo centruose. Dažniausiai šią patologiją sukelia sulfanilamidai (20-30 proc. atvejų), alopurinolis, barbitūratai, karbamazepinas.

Viena iš sunkiausių vaistų sukeltų generalizuotų alerginių reakcijų yra anafilaksinis šokas. Anafilaksinį šoką gali sukelti daugelis vaistų, dažniausia b laktaminiai antibiotikai, heterogeniniai serumai, vakcinos, streptokinazė, cisplatina ir kt. Kiekvienu atveju, atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, turi būti suteikta neatidėliotina pagalba, sušvirkščiama adrenalino.

Kita generalizuota alerginė reakcija – tai seruminė liga ar seruminės ligos sindromas. Seruminę ligą gali sukelti heterogeniniai serumai, o dažniausios sindromo priežastys - b laktaminiai antibiotikai, retai – ciprofloksacinas, sulfanilamidai, alopurinolis, karbamazepinas. Seruminė liga prasideda praėjus 6-21 dienai nuo serumo suleidimo. Pakartotinai imunizuotiems asmenims liga gali prasidėti anksčiau (po 2-4 dienų). Pacientas karščiuoja, jį išberia, prasideda sąnarių skausmai ir limfadenopatija. Simptomai gali būti lengvi – tęsiasi kelias dienas, arba sunkūs, užtrunkantys net kelias savaites. Jeigu simptomai sunkūs, skiriama gliukokortikosteroidų.

Net iki 40 proc. medikamentinės alergijos atvejų būna kraujodaros pakitimų. Hemolizinę anemiją dažniausiai sukelia penicilinas, cisplatina, tetraciklinas. Agranulocitozė dažniau pasitaiko vartojusiems sulfanilamidų, sulfasalazino, chinidino, fenotiazinų, aukso preparatų. Trombocitopeniją net iki 5 proc. atvejų sukelia heparinas, taip pat ji būna dėl sulfanilamidų, aukso preparatų ir chinidino.

Medikamentinė alergija gali pažeisti inkstus - pasireiškia glomerulonefritas ar intersticinis nefritas. Intersticinį nefritą dažniausiai sukelia tiazidiniai diuretikai, antibiotikai.

Šimtu procentų patvirtinti medikamentinės alergijos diagnozę nėra lengva, o dažniausiai net neįmanoma. Svarbiausias diagnostikos metodas yra tinkamai ir kruopščiai surinkta ligos istorija, kuri leidžia įtarti alerginę reakciją, ją sukėlusį alergeną ir taip pat spręsti apie tolimesnį paciento ištyrimą. Anamnezė turi būti įvertinta kritiškai, kadangi ligonio pateikta informacija ne visada būna tiksli, ypač jeigu ligonis yra vartojęs keletą vaistų vienu metu.

Medikamentinę alergiją gali padėti patvirtinti alerginiai mėginiai in vivo, t.y. odos alerginiai mėginiai ir provokaciniai testai. Dūrio (“prick”) ir įodinis testai gali būti naudingi diagnozuojant I tipo alergines reakcijas. Įodiniai alerginiai mėginiai atliekami tik esant neigiamam dūrio testui.
Neigiamas odos testas jokiu būdu negarantuoja, kad vaisto išgėrus ar po jo injekcijos nebus alerginės reakcijos.

Pats patikimiausias medikamentinės alergijos diagnostikos metodas yra provokaciniai mėginiai su įtariamais alergiją sukėlusiais vaistais.

Kadangi atliekant testą gali būti išprovokuota sunki alerginė reakcija (procedūra potencialiai pavojinga), šiuos mėginius atlieka gydytojas alergologas ir tik pagal griežtas indikacijas. Atliekant provokacinius testus su medikamentais turi būti užtikrintos reanimacijos (anafilaksinio šoko gydymo) sąlygos.
Svarbiausia gydymo priemonė yra vaisto vartojimo nutraukimas. Jeigu alerginės reakcijos lengvos, papildomo medikamentinio gydymo nereikia, kitais atvejais gydymas priklauso nuo alerginės reakcijos formos ir sunkumo.

Pati geriausia alergijos vaistams profilaktika – skirti pacientams tik būtinų vaistų. Tik 12 pacientų iš 30-ties, kurie mirė dėl anafilaksinio šoko, sukelto penicilino, vaisto buvo paskirta pagal indikacijas.
Jeigu galima, geriausia vartoti geriamuosius vaistus, nes tai mažiau įjautrina, alerginės reakcijos pasitaiko rečiau ir ne tokios sunkios.