Obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Obsesinis-kompulsinis sutrikimas pasižymi įkyriomis mintimis ar veiksmais, kurie suvokiami kaip savi, tačiau yra nemalonūs, beprasmiški ir varginantys. Obsesijomis, arba įkyrybėmis, vadinamos mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę, ligonis stengiasi joms atsispirti, bet nesugeba. Jos nepaklūsta paciento norams ir dažnai prieštarauja jo valiai. Kompul­sijomis vadinami tokie paciento veiksmai, kurie, nuolat ir stereotipiškai kar­tojami, kartais tampa ištisais ritualais, tačiau neturi realios prasmės. Tie ritualai dažnai skirti simboliškai apsaugoti ligonį ar jo artimuosius nuo mažai tikėtinos grėsmės, ir pats žmogus paprastai suvokia jų beprasmiškumą ir ne­sėkmingai bando su jais kovoti.

Ligos eiga

Sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, mintys ir impulsai būna labai intensyvūs, varginantys, pacientas suvokia jų iracionalumą, absurdiškumą, kovoja su jais, tačiau didesnei ligonių pusei ši kova būna mažai sėkminga. Šis susirgimas gali pasireikšti įkyriomis abejonėmis, kai dvejojama dėl atliktų veiksmų, priimtų sprendimų teisingumo, vis galvojama, ar uždarytos durys, langai, ar išjungta elektros energija, dujos, kelis kartus grįžtama namo visa tai patikrinti. Gali kilti nepadorios mintys, atsiranda baimė prarasti savikontrolę, pakenkti sau ar aplinkiniams, pvz.: pastumti artimą žmogų po traukiniu. Neretai būna aštrių daiktų baimė. Kartais įsivaizduojama nereali situacija, kurią ligonis priima kaip tikrovę, pvz.: pacientas įsitikinęs, kad jo artimasis palaidotas gyvas, išgyvena jo kančias, būna, kad šie įsivaizdavimai pasiekia kliedesių lygį. Pacientą taip pat gali varginti prisiminimai apie nemalonius, gėdingus įvykius, juos lydi kaltė, atgaila. Galima niekuo nepaaiškinama antipatija artimam žmogui. Pasireiškia skaičiavimo ritualai, „gerų” ir „blogų” skaičių sistema. Kyla nepagrįsta baimė, pvz.: aukščio, gatvių ar atvirų erdvių. Tačiau dažniausiai pasitaiko baimė užsiteršti objektais, kurių sunku išvengti (išmatomis, šlapimu), vengiama prislietimo prie šių objektų, dažnai plaunamos rankos, pažeidžiama jų oda, ilgainiui tam tikra seka pradedamos naudoti plovimo priemonės, rankšluoščiai. Pasivaikščioti einama apsirengus tam tikra apranga, kuri uždengia kiek galima daugiau kūno, ilgainiu, vengdamas užsiteršimo, ligonis pradeda nebeišeiti iš namų, savo kambario, neleidžia prie savęs prisiliesti namiškiams. Gali atsirasti baimė, kad susirgs kokia nors liga, kad į organizmą pateks mikroorganizmai ar, kad užsikrės neįprastu būdu, pvz.: per laiškus kažkada priklausiusius mirusiam žmogui. Kartais užtenka vien tik žvilgsnio į sergantį ar luošą žmogų, kad baimė atsinaujintų. Ligonis prieš savo valią pradeda atlikinėti veiksmus, juos atlieka tam tikru dažnumu, daugiau kaip vieną valandą per dieną. Veiksmas nutraukiamas tik tada, kai atsiranda užbaigtumo jausmas. Kartais ligonis veiksmus atlieka labai lėtai – ištisa valandas valgo ar skutasi barzdą. Gali pasireikšti kaupimo manija, tada ligonis renka nereikalingus daiktus, jais užpildo visą butą. Kai kurie objektai gali sukelti nerimą, dėl to jų vengiama. Tam tikras veiksmas gali būti kartojamas daug kartų, pvz.: čiaupas atsukamas ir užsukamas tam tikrą kartų skaičių. Paprastai įkyrios mintys, veiksmai būna persipynę. Daugiau kaip 50 proc. ligos atvejų prasideda iki 25 metų. Eiga gali būti lėtinė su paūmėjimais ir pagerėjimais arba epizodinė su daliniais ar pilnais pagerėjimais. Prognozė geresnė, kai išlieka socialinė, darbinė adaptacija.

Į viršų