Pleiskanos. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Pleiskanos – tai atsiskiriančių raginio odos sluoksnio ląstelių plokštelės. Simptomai: pleiskanos smilkinių srityje, prie kaktos, pakaušyje, didelės, riebios pleiskanos, galvos odos paraudimas, šašai, niežulys.

Ligos eiga

Pleiskanojimas gali būti smulkus (sėleninis) arba stambus (žvynelinis). Smulkus pleiskanojimas – tai kosmetinis defektas, būdingas daugiausiai suaugusiems žmonėms, retai – vaikams. Galvos plaukuotoje dalyje ribotame plote ima kauptis nedidelių baltų ar pilkšvai sidabrinės spalvos pleiskanų, panašių į sėlenas. Taip būna, kai oda sausoka, susilpnėjusi prakaito liaukų funkcija. Šukuojantis pleiskanos lengvai atsiskiria nuo odos ir tarsi baltas sniegas apkrinta drabužius. Daugiau jų būna smilkiniuose, prie kaktos ir pakaušyje. Plaukai būna sausi, trapūs. Vienintelė paguoda – sausos pleiskanos lengvai gydomos. Esant stambiam (žvyneliniam) pleiskanojimui, plaukai būna riebaluoti, sulipę, odą dengia storas riebalų ir pleiskanų sluoksnis. Pleiskanos didelės, lyg žuvies žvynai, riebios, pilkos ar gelsvos. Vargina niežėjimas, oda parausta, nusikasius atsiranda šašų. Gali pradėti slinkti plaukai. Riebios pleiskanos dažniausiai būna kai kurių odos ligų (grybelio, žvynelinės, ichtiozės ar seborėjinio dermatito) simptomas. Tuomet išberiama ir kūno oda. Smulkus pleiskanojimas vaikystėje prasideda pamažu (5-10 metų) ar staiga (10-20 metų žmogui). Veiksmingomis priemonėmis ištrynus galvą ir pašalinus pleiskanas, po 4-7 dienų jų vėl gali atsirasti. Toks smulkus pleiskanojimas daugeliui savaime išnyksta sulaukus 50 metų amžiaus. Jei yra labai daug riebių pleiskanų, jos neišnyksta plaunant galvą specialiais gydomaisiais šampūnais – reikia ieškoti tikrosios priežasties. Sergant kai kuriomis odos ligomis, pleiskanojimas padidėja joms paūmėjus.

Į viršų