Niežėjimas – tai savotiškas pojūtis, sukeliantis norą kasytis. Jis susijęs su didesniu jautrumu egzogeniniams ir endogeniniams dirgikliams. Skiriamas fiziologinis ir patologinis niežėjimas. Fiziologinis niežėjimas atsiranda dėl adekvačiu dirgiklių, o patologinis – dėl įvairių patologinių būsenų.
Ligos eiga
Odos niežėjimas gali būti generalizuotas (bendras) ir lokalinis (ribotas). Skiriamas ir senatvinis niežėjimas, dažniau pasitaikantis 60-70 metų vyrams. Jo priežastis – bendroji, inkstų sklerozė ir kt. Sezoniniu niežėjimu dažniau skundžiasi žmonės pavasarį ir rudenį, ypač sergantys vegetacine distonija.
Vietinio (riboto) niežėjimo skiriamos šios klinikinės formos:
- išangės srities niežėjimas, kurį sukelia skausmingi itrūkimai, pūlinė, grybelinė infekcija, alerginis kontaktinis dermatitas (dėl nešvaros, asmens higienos taisyklių nesilaikymo, netinkamo popieriaus, muilo), hemorojus, helmintai, obstipacijos, kolitas, proktitas, tiesiosios žarnos vėžys, odos ligos (žvynelinė, egzema, atopinis dermatitasir kt.);
- išorinių lytinių organų niežėjimas. Jis dažniau vargina moteris. Jo priežastys yra baltosios, trichomoniazė, seksualinės neurozės, helmintai, muilas, kontraceptinės priemonės, makšties kraurozė, pedikuliozė, smailiagalės kondilomos, cukrinis diabetas, podagra, įvairūs dirgikliai (šlapimas, sintetiniai drabužiai ir kt.);
- galvos niežėjimas. Jis būdingas seborėjai, bet gali būti ir ankstyvasis limfogranulomatozės simptomas;
- nugaros niežėjimas. Jis būdingas seborėjai;
- nosies gleivinę paprastai niežti vaikams, turintiems helmintų;
- skruostų gleivinę ir liežuvį gali niežėti dėl skirtingų metalų dantų protezų;
- lūpas – nuo dantų pastų, lūpų dažų;
- ryklės ir trachėjos gleivinę – dėl viršutinių kvėpavimo takų uždegimo.