Dantų fluorozė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Dantų fluorozė – tai biogeocheminės kilmės liga, kai dėl ilgalaikio fluoro veikimo padidintomis dozėmis yra pakenkiami danties audiniai, jų formavimosi ir vystymosi metu.

Ligos eiga

Kliniškai dantų fluorozė pasireiškia ant emalio baltomis ar matinėmis linijomis, dėmėmis, kurios susiliedamos gali sudaryti „debesėlius”. Kartais visas danties paviršius būna matinis, kreidos baltumo.

Esant sunkesnio laipsnio fluorozei gali būti stebimos tamsesnės pigmentuotos emalio dėmės, paviršinio emalio sluoksnio nutrupėjimas, įvairaus dydžio defektų susiformavimas.

Ypač sunkiais atvejais emalio gali visai nebūti.

Pagal pažeistų dantų kiekį fluorozė gali būti skiriama į ribotą ir generalizuotą.

Ribota forma – kai pažeidžiami pavieniai dantys ar dantų grupės, kurių vystymosi metu didelis fluoro kiekis pateko į organizmą. Dažniau yra pažeidžiami kandžiai ir pirmieji krūminiai dantys.

Generalizuota forma – kai pažeidžiama dauguma arba visi dantys. Pažeidimo laipsnis gali varijuoti nuo baltų dėmių iki didelių emalio struktūros defektų.

Yra kelios savybės, pagal kurias fluorozę skiriame nuo karieso ar kitų danties audinių pažeidimų:

  •  Naujai išdygusių dantų emalis jau yra dėmėtas.
  •  Dėmių forma ir vieta laikui bėgant nesikeičia.
  •  Dantys yra pažeidžiami simetriškai.

Fluoro druskos toksiškai veikia ląsteles, iš kurių vystosi dantų emalis. Yra manoma, kad fluoras, būdamas labai aktyvus, sujungia organizme kalcį, magnį, geležį ir kitus elementus, būtinus formuojantis dantims, o taip pat slopina fermentus, dalyvaujančius kaulėjimo procesuose. Dėl šių priežasčių susiformuoja nevisavertiški kietieji danties audiniai. Dažniausiai yra pažeidžiamas danties emalis. Susiformavus dantims, fluoridų patekimas į organizmą nebegali sukelti dantų fluorozės.

Į viršų