Išsėtinė sklerozė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Išsėtinė sklerozė – tai centrinės nervų sistemos, t.y. galvos ir nugaros smegenų, lėtinė liga. Normalias nervines skaidulas apsupa daug lipidų ir baltymų turintis dangalas – mielinas. Išsėtinės sklerozės metu šis dangalas irsta, todėl sutrinka pažeistų nervinių skaidulų funkcija. Įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai; vėliau jų vietose vyksta randėjimas (sklerozė), lieka sklerozinės plokštelės, todėl liga pavadinta išsėtine (daugine) skleroze. Išsėtines skleroze serga daugiau nei 1 milijonas žmonių visame pasaulyje. Ligos simptomai retai pasireiškia anksčiau nei 10 metų amžiuje, dažniausiai atsiranda 20-40 metų, retai vyresniam kaip 50 metų asmeniui. Moterys serga kiek dažniau (sergančių moterų ir vyrų santykis 3:2). Apibrėžtas geografinis paplitimas: dažniau pasitaiko šalto klimato teritorijose, gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Pastebėta, jog šia liga serga labiau išsilavinę ir aukštesnio ekonominio –socialinio  sluoksnio asmenys. Taip pat pastebėta tendencija, jog šia liga dažniau serga asmenys, kurie taip pat serga bronchine astma ir yra daug kam alergiški.

 

Ligos eiga

Būdingas ligos bruožas – neurologinių simptomų išsibarstymas lokalizacijos ir laiko atžvilgiu. Specifinių, tik šios ligos metu atsirandančių simptomų nėra, tačiau kai kurie simptomai yra labiau įprasti ir dažnesni. Kiekvieno ligonio simptomų kompleksas yra individualus. Liga dažniausiai prasideda galūnių nusilpimu, jutimo sutrikimais, vienpusiu regos pablogėjimu, rečiau kitais reiškiniais. Klasikiniais išsėtinės sklerozės simptomais laikomi: a) motoriniai sutrikimai: galūnių silpnumas ar nejudrumas (paralyžius), raumenų įtampa (spastiškumas); b) jutimo pakitimai: užtirpimas, nejautra, badymo ar dilgsėjimo pojūtis, rečiau skausmas; c) pusiausvyros sutrikimai: mėtymas į šonus vaikštant, smulkių judesių pasunkėjimas; d) regėjimo pablogėjimas, dvejinimasis; e)šlapinimosi, tuštinimosi, lytinės funkcijos sutrikimai; f) nuotaikų kaita, negebėjimas susikaupti, depresija. Galimi įvairūs kiti simptomai bei jų deriniai, kuriuos atpažins neurologas. Kai kurie reiškiniai gali trukti trumpai, kiti ilgiau ar net visą gyvenimą. Simptomai gali kartotis ir praeiti savaime. Dažniausiai pasitaiko besikartojantys paūmėjimai (ligos atakos) ir pagerėjimai (remisijos) – tai recidyvuojanti-remituojanti ligos eiga. Tuomet atsiradę neurologiniai simptomai po tam tikro laiko visiškai išnyksta, sergančiojo būklė būna gera, tačiau gali pasikartoti arba atsirasti nauji simptomai. Kartais atsiradę ligos reiškiniai nuo pat pradžių laipsniškai progresuoja, prisideda vis nauji simptomai, ir būklė nuolatos blogėja. Galima paūmėjimų ir palaipsnio progresavimo kombinacija, kai tarp pablogėjimų tam tikri simptomai išlieka. Daugeliui atvejų net jei ir yra kažkurį laiką pagėrėjimas, liga vistiek tolydžio progresuoja ir galop žmogus lieka visiškas invalidas.

Į viršų