Išsėtinė sklerozė – tai centrinės nervų sistemos, t.y. galvos ir nugaros smegenų, lėtinė liga. Normalias nervines skaidulas apsupa daug lipidų ir baltymų turintis dangalas – mielinas. Išsėtinės sklerozės metu šis dangalas irsta, todėl sutrinka pažeistų nervinių skaidulų funkcija. Įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai; vėliau jų vietose vyksta randėjimas (sklerozė), lieka sklerozinės plokštelės, todėl liga pavadinta išsėtine (daugine) skleroze. Išsėtines skleroze serga daugiau nei 1 milijonas žmonių visame pasaulyje. Ligos simptomai retai pasireiškia anksčiau nei 10 metų amžiuje, dažniausiai atsiranda 20-40 metų, retai vyresniam kaip 50 metų asmeniui. Moterys serga kiek dažniau (sergančių moterų ir vyrų santykis 3:2). Apibrėžtas geografinis paplitimas: dažniau pasitaiko šalto klimato teritorijose, gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Pastebėta, jog šia liga serga labiau išsilavinę ir aukštesnio ekonominio –socialinio sluoksnio asmenys. Taip pat pastebėta tendencija, jog šia liga dažniau serga asmenys, kurie taip pat serga bronchine astma ir yra daug kam alergiški.
Medicininis gydymas
Nors intensyviai ieškoma vis naujų gydymo galimybių, tačiau kol kas išsėtinė sklerozė nėra išgydoma.
Šiuo metu gydymo tikslas gali būti dvejopas:
1) keisti ligos eigą:
- sutrumpinti ir palengvinti paūmėjimą,
- suretinti paūmėjimus ir taip lėtinti invalidizaciją,
2) slopinti simptomus.
Paūmėjimui sutrumpinti ir lengvinti gali būti skiriami kortikosteroidai (švirkščiami į veną arba geriamieji). Silpnesni pablogėjimai dažnai yra negydomi – ligonis ilsisi ir laukia pagerėjimo. Dažnai siekiant sumažinti ligos progresavimą yra gydoma imuno supresantais – vaistais slopinančiais imuninį atsaką. Paūmėjimams retinti gali būti taikomas beta-interferonas arba aminorūgščių derinio pagrindu sukurti švirkščiami vaistai.
Simptomus (spastiškumą, nuovargį, prislėgtą nuotaiką, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus, skausmą, nevalingus judesius ir kitus) palengvina vaistai, fizioterapinės procedūros, pagalbinės priemonės vaikščiojimui ar judėjimui, šlapimo pūslės kateteriai (kateterizuoti šlapimo pūslę gali išmokti ir patys ligoniai). Kartais reikalinga psichologinė ar psichoterapinė pagalba.
Visus vaistus skiria ir jų vartojimą griežtai kontroliuoja neurologas. Jis gali paprašyti reguliariai tikrintis kraują ir kepenų funkciją. Tinkamai gydant, dauguma ligonių gali likti aktyviais visuomenės nariais, gyventi pilnavertį gyvenimą.