Encefalitas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Encefalitas – infekcinis galvos smegenų audinio uždegimas. Priklausomai nuo ligos sukėlėjo, sunkumo, uždegimo intensyvumas bei išeitys būna skirtingos. Uždegimo zonos gali išgyti be liekamųjų reiškinių arba jose prasideda randėjimas (gliozė), galintis sukelti klinikinius simptomus, kurie išlieka ir praėjus uždegimui, o kartais – visą gyvenimą.

Tyrimas

Diagnozės nustatymui būtinas smegenų skysčio tyrimas. Smegenų skysčio gaunama, atlikus juosmeninę (liumbalinę) punkciją – įdūrus specialia adata tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje į kietojo smegenų dangalo maišą. Procedūros metu nustatomas padidėjęs smegenų skysčio slėgis, o ištyrus laboratorijoje – padidėjęs ląstelių skaičius ir baltymo kiekis.

 Lemiamą reišmę encefalito diagnozei ir specifinio gydymo parinkumui turi smegenų skystyje nustatyta vyraujanti uždegiminių ląstelių, t.y. leukocitų, rūšis (neutrofilai vyrauja bakterinio/pūlingo, limfocitai – virusinio/serozinio encefalito atveju), taip pat gliukozės kiekis, bakteriologiniai, virusologiniai ir imunologiniai (specifinių antikūnų prieš konkretų sukėlėją nustatymas) tyrimai.

Labai svarbūs neurovizualiniai tyrimai: galvos smegenų kompiuterinė ar/ir magnetinio rezonanso tomografija. Laboratoriniame kraujo tyrime stebimi nevienodai išreikšti uždegiminiai pakitimai.

Kiti tyrimai padeda nustatyti infekcijos šaltinį, komplikacijas, atmesti kitas panašias ligas.

Retais atvejais, atlikus daug įvairių tyrimų, diagnozė išlieka neaiški, o specifinio gydymo atidėlioti negalima, – tuomet tenka atlikti galvos smegenų biopsiją: operaciniu būdu ištyrimui paimamas nedidelis galvos smegenų gabalėlis ir ištiriamas mikroskopiškai specifiniais metodais.

Į viršų