Policistinių kiaušidžių sindromas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Policistinių kiaušidžių sindromas arba lėtinės anovuliacijos sindromas – tai toks hormonų pusiausvyros sutrikimas moters organizme, kurį nustatyti įgalina 2 iš 3 požymių:
(Roterdamo kriterijai): oligo– ar anovuliacija (retos ar visai išnykę mėnesinės); padidėjęs plaukuotumas; policistinės kiaušidės.

Priežastys

Įvairių autorių duomenimis, šis sindromas sudaro 1,4-2,8 proc. visų ginekologinių ligų. Dažniau serga jaunos, 20-30 metų moterys. Šį sindromą pirmieji aprašė amerikiečiai Irving F. Stein ir Michael L. Leventhal 1935 m., tyrinėdami 7 pacientes, besiskundžiančias mėnesinių ciklo sutrikimu, hirsutizmu, padidėjusiomis policistinėmis kiaušidėmis; 4 iš jų buvo nutukimas. Minėti autoriai pastebėjo, kad po operacijos, kurios metu buvo pašalinta nuo ½ iki ¾ kiekvienos kiaušidės, visoms pacientėms vėl atsirado reguliarios mėnesinės, o 2 iš jų pastojo. Taip tapo žinomas Šteino – Leventalio sindromas, nors jo priežastys tuomet liko neaiškios. Kadangi policistiniai kiaušidžių pakitimai tapo pagrindiniu šio sindromo požymiu, paplito „policistinių kiaušidžių sindromo” pavadinimas. Dėl būdingo kiaušidžių vaizdo ši liga dar vadinama „pilkų kiaušidžių sindromu”, „kiaušidžių policistoze”, „kiaušidžių sklerocistoze”. Tačiau dabar mokslo nustatyta, jog 25 proc. moterų su būdingais visais kitais Šteino – Leventalio sindromo požymiais policistinių kiaušidžių pakitimų nebūna; neįprastas paradoksas – „policistinių kiaušidžių sindromas” be policistinių kiaušidžių. Taip yra todėl, kad policistiniai kiaušidžių pokyčiai yra ne atskira liga, o tik vienas iš keleto galimų šio sindromo simptomų. Pagrindinis šio sindromo bruožas yra anovuliacija – būklė, kai kiaušidėse folikulai auga, didėja, bręsta, tačiau pagrindinis, dominuojantis folikulas nesusidaro, mėnesinių ciklo viduryje neplyšta, ovuliacija neįvyksta ir folikulo vietoje nesusidaro geltonkūnis. Ši patologinė būklė atsiranda sutrikus lytinių hormonų pusiausvyrai moters organizme; vėliau pati anovuliacija savo ruoštu dar labiau sutrikdo hormonų balansą. Priklausomai nuo to, kokios hormoninės reguliacijos grandys organizme sutrinka, anovuliacija yra skirstoma į 4 rūšis:

anovuliacija, susijusi su vyriškų lytinių hormonų – androgenų pertekliumi organizme;
anovuliacija, susijusi su insulino gamybos padidėjimu ir audinių atsparumu insulinui;
anovuliacija, susijusi su liuteinizuojančio hormono (LH) hipersekrecija posmegeninėje liaukoje;
anovuliacija, susijusi su androgenų virtimo į estrogenus cheminių reakcijų genetiškai determinuotais defektais.

Anovuliacija ir policistiniai kiaušidžių pakitimai yra organizmo atsakas į įvairias patologines būkles ir gali pasireikšti sergant hormonus išskiriančių organų (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės, kasos ir kiaušidžių) ligomis. Manoma, kad šis sindromas gali būti genetiškai paveldimas. Pastebėtas šeimyninis sutrikimų pobūdis, kai dukroms yra įgimtas anovuliacijos, o sūnums – ankstyvo nuplikimo sindromas. Anovuliaciją gali sukelti ir posmegeninės liaukos, kiaušidžių ar antinksčių navikai, stresas, depresija, anoreksija, staigus svorio kritimas, intensyvios atletikos ir bėgimo treniruotės, skydliaukės ir kepenų ligos, kiaušidžių audinio receptorių funkcijos sutrikimai, fermentinių reakcijų sutrikimai, nutukimas. Anovuliacija dažnai būna kartu su audinių atsparumu insulinui ir hiperinsulinemija. Kai organizmo audiniai tampa nejautrūs insulinui, kasa stengiasi šią būklę kompensuoti, todėl gamina dar daugiau insulino, taip atsiranda insulino perteklius – hiperinsulinemija. Moterims, sergančioms policistinių kiaušidžių sindromu, hiperinsulinemija ir atsparumas insulinui visada būna kartu su nutukimu.

Į viršų