Nėščiųjų pielonefritas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Nėščiųjų pielonefritas – tai nėščios moters inkstų geldelių infekcinis uždegimas. Tai nespecifinių sukėlėjų sukelta infekcinė liga, pažeidžianti inkstų geldeles, taureles ir parenchimos audinį. Izoliuotu šlapimo pūslės uždegimu nėščiosios serga retai; infekcija linkusi pakilti šlapimo takais aukštyn iki inkstų geldelių. Simptomai: staigus karščiavimas, šaltkrėtis, drebulys, galvos, juosmens skausmas, pykinimas, mažakraujystė.

Priežastys

Pielonefritą prasidėti skatina du pagrindiniai veiksniai: sutrikusi šlapimtakių urodinamika ir infekcijos židinys. Kiekvienas žmogus turi du inkstus (kiekviename inkste yra ertmė – inksto geldelė, pilna šlapimo), du šlapimtakius, jungiančius inkstą su šlapimo pūsle, vieną šlapimo pūslę ir vieną šlaplę, per kurią šlapimas iš šlapimo pūslės išteka išorėn. Nėštumo metu moters organizme įvyksta tam tikri fiziologiniai pokyčiai, kurie vėliau išnyksta pasibaigus nėštumui: nėščiosios inkstai padidėja (pailgėja) 1-1,5 cm, atitinkamai padidėja ir jų masė. Per pirmuosius 6 nėšt. mėn.
25-50% padidėja inkstuose filtruojamos plazmos kiekis ir 50% paspartėja inkstų kamuolėlių (glomerulų) filtracija. Per parą išskiriama 1,5-2 l šlapimo. Dėl hormonų pokyčių nėštumo metu ir hormono progesterono, palaikančio nėštumą, poveikio, sumažėja šlapimtakių sienelių tonusas, šlapimtakiai išsiplečia, paburksta, pailgėja, susirango savo guolyje ir persilenkia, ypač viršutiniame trečdalyje, išnyksta jų peristaltika. Be to, į šlapimo pūslę jie atsiveria ne įstrižai, o statmenai, jų angos lieka atviros, todėl susidaro palankios sąlygos šlapimui patekti iš šlapimo pūslės atgal į šlapimnatkius ir inksto geldelę. Normaliai nėštumo metu tiek pačios geldelės, tiek jų talpa padidėja 6 kartus (apie 10 ml ne nėštumo metu ir apie 60 ml nėštumo metu). Inkstų geldelėse dėl apsunkinto nutekėjimo pastoviai susilaiko šlapimas. Svarbus ir nėščios padidėjusios gimdos spaudimas į šalia esančius šlapimtakius. Pielonefritas dažniau būna dešinėje pusėje, o ne kairėje, nes dešinįjį šlapimtakį labiau spaudžia apie savo ašį į dešinę pasisukusi gimda. Be to, dešinįjį šlapimtakį labiau spaudžia ir išsiplėtusi dešinės kiaušidės vena, nes jie apgaubti bendra jungiamojo audinio kapsule. Didėdama gimda kelia šlapimo pūslę ir spaudžia ją prie priekinės pilvo sienos, todėl moteris dažniau šlapinasi. Šlapimo pūslės tonusas dėl hormono progesterono poveikio mažėja, todėl šlapimo pūslė gali išsitempti ir jos tūris padidėja iki 1,5 l. Nėštumo laikotarpiu dėl sumažėjusios gliukozės reabsorbcijos (atgalinio įsiurbimo) inkstų kanalėliuose 50% nėščiųjų pasireiškia gliukozurija, t.y. šlapime randama gliukozės, ko niekada nebūna ne nėštumo metu. Gliukozė šlapime gali būti ir cukrinio diabeto požymis, todėl nėščiąsias tokiu atveju reikia rūpestingai ištirti. Gliukozurija sudaro palankias sąlygas šlapimo takų infekcijai įsimesti. Infekcijai prasidėti ir plėtotis padeda visos ligos, kurios apsunkina gerą šlapimo nutekėjimą iš inkstų geldelių šlapimtakiais į šlapimo pūslę. Tai akmenys inkstų geldelėse ir šlapimtakiuose, įgimtas šlapimtakių susiaurėjimas (stenozė), vezikoureterinis refliuksas (šlapimo atbulinis tekėjimas iš šlapimo pūslės į šlapimtakius ir inkstų geldeles, sutrikus normaliai šlapimtakių peristaltikai), įgimtos inkstų anomalijos (dvigubi inkstai, vieno inksto nebuvimas, „klajojantis” inkstas, nusileidęs iš juosmens srities žemyn į mažąjį dubenį, pasagos formos inkstas, dėl to atsiradę šlapimtakių persilenkimai). Pielonefritas dažniau pasitaiko toms nėščiosioms, kurios serga lėtine geležies stokos mažakraujyste, cukriniu diabetu, yra išsekę, kurių susilpnėjęs imunitetas ir sumažėjęs organizmo atsparumas infekcijoms (dėl nepilnavertės mitybos, vitaminų trūkumo, peršalimo, ilgalaikio kortikosteroidų vartojimo iki nėštumo). Infekcijos židiniu gali būti bet koks pūlingas uždegimas organizme (lytinių takų, tulžies pūslės, dantų šaknų, gerklės tonzilių ir kt.). Dėl kokių nors priežasčių ilgai laikant kateterį šlapimo pūslėje (pavyzdžiui, po operacijos), taip pat gali prisidėti infekcija. Iš pirminio židinio infekcija inkstus dažniausiai pasiekia per kraują. Galimas ir kylantysis infekcijos plitimo kelias, kuomet iš išorinių lytinių organų, šlaplės, šlapimo pūslės šlapimtakiais infekcija kyla iki inkstų. Dažniausiai nėščiųjų pielonefritą sukelia gramneigiamos bakterijos (Escherichia coli – 50-80% atvejų, Klebsiella pneumoniae, Enterobacter aerogenes, Proteus mirabilis, Pseudomonas aeruginosa, Acinetobacter, Serratia marcescens), rečiau – gramteigiamos bakterijos (Staphylococcus aureus, B ir D grupės streptokokai), grybeliai (Candida albicans), chlamidijos (Chlamydia trachomatis), mikoplazmos (Mycoplasma hominis). Pielonefritu dažniau serga pirmakartės nėščiosios. 90% atvejų pielonefritas pasireiškia 22-28 nėšt. sav. Daugelis moterų pielonefritu yra persirgusios vaikystėje: kai kurioms iš jų liga turi slaptą eigą ir nėštumo metu tik paūmėja. Pielonefritu moteris gali susirgti ir po gimdymo. Kartais nustatoma asimptominė bakteriurija – tai tokia būklė, kai šlapime esančios gausios bakterijos nesukelia šlapimo takų uždegimo. Ji pasitaiko net iki 10% visų nėščiųjų, dažniausiai nėštumo pradžioje. Negydoma bakteriurija 25-40% atvejų virsta pielonefritu. Todėl nėščiųjų asimptominę bakteriuriją būtina gydyti, ir šis gydymas yra reali pielonefrito profilaktika.

Į viršų

Gydytojai

Akušeris ginekologas

Reitingas

Vilnius

Akušeris ginekologas

Vilnius

Akušeris ginekologas

Reitingas

Vilnius

Į viršų