Gimdos kaklelio uždegimas (endocervicitas). Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Endocervicitas – tai gimdos kaklelio uždegimas. Simptomai: gelsvos, žalsvos, pūlingos, nemalonaus kvapo išskyros iš lytinių takų, skausmas pilvo apačioje, makšties perštėjimas, niežėjimas, deginimo pojūtis.

Tyrimas

Gydytojas ginekologas, apžiūrėdamas makštį ir gimdos kaklelį skėtikliais, mato paraudusią gimdos kaklelio kanalo išorinę angą, paburkusius audinius, kurie yra trapūs, ir palietus šią vietą vatos tamponėliu ar mentele lengvai rasoja krauju; gausias gelsvas, žalsvas, pūlingas-vandeningas išskyras makštyje. Čiuopiant gimdos kaklelis skausmingas, skausmingumas padidėja jį judinant. Specialiu prietaisu – kolposkopu – apžiūrimas gimdos kaklelis, įvertinamas padidintas jo vaizdas, gleivinės kontūrai. Dažnai nustatomas gimdos kaklelio kanalo gleivinės išsivertimas (ektropionas), gimdos kaklelio makštinės dalies epitelio defektai (jodui neigiamos zonos, keratozės židiniai, uždegimo plotai, erozijos ir kt.). Be to, atliekami makšties išskyrų bei išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo tepinėliai ir bakterioskopinis tyrimas. Plonyčiu vatos tamponėliu įeinama į gimdos kaklelio kanalą ir iškrapštoma pūlingų gleivių. Jos įvertinamos baltame fone, juodame fone, nustatoma jų spalva ir konsistencija. Išskyros tepamos ant objektinio stiklelio, dažomos Gramo būdu ir mikroskopuojamos. Matomas pilnas regėjimo laukas leukocitų, mikrobų salelės. Jeigu yra intraląsteliniai gramneigiami diplokokai, tai gali būti gonokokinis endocervicitas. Gali būti randami kiti mikrobai. Jeigu nerandama jokių kitų mikrobų, gonokokų, išankstinė diagnozė yra chlamidijinis endocervicitas. Chlamidijos nustatomos sudėtingesniais laboratoriniais metodais (ląstelių kultūra, ELISA imunofermentiniu metodu, naudojant chlamidijų fermentą, imunofluorescentiniu metodu, naudojant tiesioginius fluorescuojančius antikūnus). Išskyros iš makšties ir gimdos kaklelio kanalo taip pat sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, tikintis labaratorijoje išauginti bakterijų kultūras, identifikuoti infekcijos sukėlėją (bakteriologinis tyrimo metodas) ir nustatyti jo jautrumą konkretiems antibiotikams (antibiotikograma). Tačiau apie 50% atvejų nerandama nei gonokokų, nei chlamidijų, nei kitų mikrobų, ir endocervicito priežastis lieka nežinoma.

Į viršų