Ūminė mieloleukemija. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Leukemija – tai piktybinis kraujo sistemos navikas su būtinu pirminiu kaulų čiulpų (KČ) pažeidimu. Terminas leukemija kilęs iš graikų žodžių leukos, reiškiančio baltas, ir haima, reiškiančio kraujas, ir vartojamas aprašant ligonius, turinčius didelį leukocitų kiekį. Skiriamos keturios pagrindinės leukemijos grupės: mieloidinė ir limfoidinė, priklausomai nuo pakenktų leukocitų rūšies. Pagal eigą ir ląstelių subrendimą skiriamos ūminė ir lėtinė leukemijos formos. Taigi gali būti ūminė bei lėtinė mieloidinės eilės ir ūminė bei lėtinė limfoidinės eilės leukemija.

Patarimai ir profilaktika

Vengti jonizuojančios radiacijos poveikio, kontakto su cheminėmis medžiagomis (pvz., benzolu). Specifinių profilaktikos priemonių nėra.
Jei skiriama intensyvi chemoterapija, ligonis turi būti maitinamas kaloringu, lengvai virškinamu maistu. Jis turi būti gerai termiškai apdorotas (virta mėsa, virti vaisiai ir daržovės, tik virintas pienas ir t.t.), kad į organizmą nepatektų bakterijų, galinčių sukelti papildomų infekcinių komplikacijų. Taip ligonis turi būti maitinamas tol, kol normalizuosis jo kraujas (atsiras pakankamai normalių baltųjų kraujo kūnelių). Po chemoterapijos būtina vengti kontaktų su žmonėmis, sergančiais įvairiomis virusinėmis ar pūlingomis infekcijomis, didelių susibūrimų. Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydantį gydytoją, kad jis galėtų vertinti kraujo tyrimus, laiku pastebėtų atsiradusius organizmo būklės pokyčius.

Į viršų