Lėtinių ligų mažakraujystė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Anemija (kitaip mažakraujystė) – tai patologinė būklė, kuriai būdingas per mažas eritrocitų ir/ar hemoglobino kiekis kraujyje, dėl ko pablogėja deguonies transportas į audinius ir kyla audinių hipoksija. Lėtinių ligų anemija – tai dėl lėtinių ligų (lėtinių infekcijų, uždegimo, onkologinių ligų) atsirandanti anemija. Lėtinių ligų anemija gana paplitusi. Manoma, kad visuomenėje ji užima antrą vietą po geležies stokos anemijos, o tarp ligoninėje gydomų pacientų – pirmąją vietą.

Medicininis gydymas

Dažniausiai anemijos blogėjimas susijęs su ją sukėlusios ligos progresavimu, todėl pirmutinis sergančiųjų lėtinių ligų anemija gydymo tikslas yra pagrindinis ligos adekvatus gydymas.

Pati anemija gydomas kraujo komponentų transfuzijomis (eritrocitų masė lašinama, kuomet hemoglobinas < 80 g/l), geležies ir folinės rūgšties preparatais bei eritropoetiniais vaistais (skatinančiais eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose).

Sergančiųjų lėtinių ligų anemija gydymo tikslas – siekti hemoglobino koncentracijos kraujyje 120 g/l, ypač pacientams, vyresniems, kaip 65 metų amžiaus, ir esant papildomiems rizikos veiksniams, tokiems kaip koronarinė širdies liga, lėtinės plaučių ir inkstų ligos. Tokia hemoglobino koncentracija užtikrina pakankamą audinių aprūpinimą deguonimi ir pageriną gyvenimo kokybę.

Gydant anemiją svarbu visavertė mityba, fizinis aktyvumas.

Į viršų