Geležies stokos mažakraujystė (anemija). Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Anemija (kitaip mažakraujystė) – tai patologinė būklė, kuriai būdingas per mažas eritrocitų ir/ar hemoglobino kiekis kraujyje, dėl ko pablogėja deguonies transportas į audinius ir kyla audinių hipoksija. Geležies stokos anemija - tai dažniausiai pasitaikanti mažakraujystės forma.

Patarimai ir profilaktika

Mityba turi būti visavertė – reikia valgyti gyvulinės kilmės produktų (mėsą), pakankamai vaisių ir daržovių (ypač tai svarbu vaikams, paaugliams, moterims nėštumo ir žindymo metu). Svarbu gydyti ligas, dėl kurių atsiranda didesnė tikimybė susirgti geležies stokos anemija (žr. priežastys). Profilaktiniai kraujo patikrinimai leidžia diagnozuoti ankstyvos stadijos geležies stokos anemiją, laiku pradėti gydymą, kad būtų išvengta komplikacijų.
Dieta. Be gydytojo paskirto gydymo, reikia valgyti geros kokybės gyvulinės kilmės maisto produktų (mėsą), nes iš jų geriausiai pasisavinama geležis. Vertingiausia šiuo požiūriu yra jautiena ir veršiena (liežuviai, kepenys). Iš augalinės kilmės produktų organizmas geležies pasisavina mažiau. Visgi dietinės terapijos galimybės labai menkos. Grąžinti išsekusias geležies atsargas tik maisto geležimi neįmanoma. Ligonis kasdien turėtų suvalgyti 10 kartų didesnį maisto davinį (trims geležies sulfato tabletėms po 325 mg ekvivalentiškas elementinės geležies kiekis – 5,5 kg jautienos). Kad pasisavinimas būtų maksimalus, geležies preparatai skirtini arba 1 val. prieš valgį arba tarp valgių. Skiriant po valgio, pasisavinimas sumažėja iki 70 proc. 15–20 proc. ligonių geriami geležies preparatai sukelia šalutinių reiškinių (pykinimą, nemalonius pojūčius duobutėje, spazminius pilvo skausmus, vidurių užkietėjimą ar viduriavimą). Šių nepageidaujamų reakcijų sumažėja skiriant geležies preparatų su maistu ar sumažinus dozę.

Į viršų