Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Ūminis inkstų nepakankamumas (ŪIFN)- tai klinikinis sindromas pasireiškiantis staigiu inkstų funkcijos sutrikimu. Dėl to organizme susilaiko azotinės medžiagos, sutrinka vandens ir elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyra, pasireiškia ūminė ureminė intoksikacija, t.y. sutrinka organizmo homeostazė (normali organizmo pusiausvyra).

Priežastys

Ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą gali sukelti daugelis priežasčių. Dažniausia ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis – inkstų kraujotakos sutrikimas. Tai gali įvykti netekus daug skysčių (gausiai vemiant, viduriuojant, nudegus dideliam odos plotui, nukraujavus ir pan.), esant širdies nepakankamumui (miokardo infarktui, perikarditui ir kt. sutrikimams), sepsio, šoko metu, sunkių širdies, plaučių, pilvo organų operacijų metu. Nereta inkstų nepakankamumo priežastis – toksiškai inkstus veikiančių medikamentų (aminogliukozidų, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, ciklosporino A), kontrastinių medžiagų vartojimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis (organiniais tirpikliasi, glikoliais, sunkiaisiais metalais). Ūmiai inkstų funkcija gali sutrikti ir esant pačių inkstų ligoms (ūmus glomerulonefritas, ūmus intersticinis nefritas) ar sutrikus šlapimo nutekėjimui (prostatos gerybinė hiperplazija, prostatos vėžys, retroperitoninė fibrozė). Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas, veikiant įvairiems aukščiau išvardytiems faktoriams, dažniau išsivysto senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas, širdies nepakankamumas, hipertenzija ir taip pat esant lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui. Dažnai vystosi ne tik inkstų, bet ir kitų organų (širdies, plaučių, kepenų) funkcijos nepakankamumas.

Į viršų