Pielonefritas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Pielonefritas – tai inksto taurelių, geldelių ir intersticinio audinio uždegimas. Gali būti pakenktas vienas inkstas ar abu. Pielonefritas gali būti ūmus ir lėtinis. Tarp vaikų ji yra antroji ( po kvėpavimo takų ligų) pagal dažnį pasitaikanti liga. Mergaitės ir moterys juo serga 5 kartus dažniau negu vyrai.

Tyrimas

Įtarti pielonefritą galima išklausius ligonio skundų, apžiūrėjus ligonį. Diagnozę padeda nustatyti šlapimo tyrimas, kuriame randamas padidėjęs leukocitų skaičius, gali būti eritrocitų, nedaug baltymo. Tiriant šlapimą mikroskopu gali būti matomos ir bakterijos. Kraujyje padaugėja leukocitų, padidėja eritrocitų nusėdimo greitis, būna teigiami kiti uždegimą rodantys kraujo rodikliai. Paprastai, įtarus pielonefritą, atliekamas šlapimo pasėlis – šlapimas sėjamas į tam tikras terpes, kuriose tikimasi išauginti ir nustatyti infekcijos sukėlėją, jo jautrumą antibiotikams. Šlapimo pasėlis turi būti paimtas prieš pradedant gydymą antibiotikais. Kartojantis šlapimo takų infekcijoms atliekami papildomi tyrimai (inkstų ir šlapimo pūslės ultragarsinis tyrimas, urogramos), padedantys išaiškinti šlapimo takų nenormalumus (įgimti defektai, akmenligė). Esant lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui (žr. lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas), daromi papildomi kraujo tyrimai, leidžiantys įvertinti inkstų funkciją (kreatininas, šlapalas, kalcis, fosforas kraujyje).

Į viršų