Dializė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Dializė – tai pakaitinė inkstų terapija, kuri taikoma, kai savi inkstai nebesugeba apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens pertekliaus, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros. Yra dvi dializės rūšys: hemodializė ir peritoninė dializė.

Priežastys

Inkstai yra šalinimo organas. Jie gamina šlapimą ir išskiria iš organizmo šlakus bei vandens perteklių. Blogėjant inkstų funkcijai, šlakų koncentracija kraujyje didėja, skysčių perteklius nebepašalinamas iš organizmo, todėl atsiranda tinimų, padidėja kraujospūdis. Kai inkstai atlieka mažiau nei 15 proc. savo funkcijų, atsiranda tokie simptomai kaip nuovargis, apetito stoka, dusulys, sunkiai kontroliuojamas arterinis kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, galimas širdies lapelių uždegimas. Dialize inkstų funkcija gali būti pavaduojama: išvalomi šlakai, vaistai ir kitos medžiagos, kurias normaliai inkstai patys pašalina iš organizmo. Po dializės neatsiranda minėtų simptomų ir ligoniai lieka darbingi. Šios procedūros gali prireikti ūmiai susirgus glomerulonefritu, intersticiniu nefritu, dėl įvairių toksinių medžiagų, vaistų poveikio įvykus kanalėlių nekrozei (žuvimui). Didžiąją dializės pacientų dalį sudaro ligoniai, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis (lėtiniu glomerulonefritu, lėtiniu intersticiniu nefritu, lėtiniu pielonefritu, diabetine nefropatija, hipertenzine nefropatija), kurios per daugelį metų sutrikdė inkstų veiklą ir paskatino terminalinį inkstų funkcijos nepakankamumo išsivystymą. Pasaulyje daugėja dializėmis gydomų cukriniu diabetu sergančių žmonių. Hemodializės metu per specialų kateterį, kuris įkišamas į stambias kraujagysles ar per operacijos metu suformuotą jungtį tarp arterijos ir venos (žaste ar dilbyje, retai šlaunyje), kraujas patenka į dializės aparatą, kuris iš kraujo pašalina toksines medžiagas, elektrolitų, vandens perteklių, o apvalytą kraują vėl grąžina ligoniui. Peritoninės dializės metu per specialų lankstų kateterį, įkištą į pilvaplėvės ertmę netoli nuo bambos, supilamas tam tikras tirpalas, į kurį per pilvaplėvę patenka toksinės medžiagos ir vandens perteklius. Vėliau skystis išpilamas iš pilvaplėvės ir vėl supilama nauja skysčio porcija.

Į viršų