Dializė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Dializė – tai pakaitinė inkstų terapija, kuri taikoma, kai savi inkstai nebesugeba apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens pertekliaus, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros. Yra dvi dializės rūšys: hemodializė ir peritoninė dializė.

Ligos eiga

Procedūros metu paprastai ligoniai nieko nejaučia. Jei peritoninės dializės metu pilant skystį į pilvo ertmę skauda, pritaikomi kiti tirpalai. Paprastai paciento pilvo apimtis būna didesnė, nes į pilvo ertmę supilami keli litrai specialių skysčių. Hemodializės pacientams chirurginiu būdu būna suformuota arterioveninė fistulė. Matomos dilbyje ar žaste išsiplėtusio plačios venos. Pridėjus ranką toje vietoje jaučiamas drebėjimas, klausant stetoskopu ūžimas.Dažniausiai hemodializė taikoma 3 kartus per savaitę po 4 valandas. Ligonis hemodializei 3 kartus per savaitę turi atvykti į dializės centrą, kur prijungiamas prie „dirbtinio inksto”. Peritonine dialize gydomi ligoniai po apmokymo kurso procedūras atlieka patys namuose ar darbe. Keisti tirpalą pilvaplėvės ertmėje reikia 4-5 kartus per dieną, naktį tirpalas nekeičiamas. Viena pakeitimo procedūra trunka apie 20 minučių. Pacientai, rečiau gydomi peritoninėmis dializėmis, keisti tirpalą pilvaplėvės ertmėje gali specialiu aparatu, kurį prisijungia eidami miegoti. Šis aparatas visą naktį nedidelėmis porcijomis keičia tirpalą. Dializės leidžia ligoniams normaliai gyventi, dirbti, tačiau visiškai inkstų nepakeičia. Ilgainiui pradeda kalkėti kraujagyslės, pakenkiama širdis, sąnariai, kaulai. Taikant šiuolaikinius dializės metodus, stropiai reguliuojant kraujospūdį, gydant mažakraujystę, šių komplikacijų pavojus gali būti sumažintas, sulėtintas jų atsiradimo greitis.

Į viršų