Meningokokinė infekcija. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Ligą sukelia bakterija Neisseria meningitidis. Meningito bakterija turi plaukelius primenančias ataugas, kuriais ji prisitvirtina prie gleivinės. Pagal formą sukėlėjas panašus į dvi kavos pupeles. Pagal skirtingus antigenus, esančius bakterijos kapsulėje, meningokokai skirstomi į serovarus: A, B, C, D, X, Y, Z, W-135 ir kitus. Pasaulyje labiausiai paplitę yra A, B ir C meningokokai. Azijoje ir Afrikoje vyrauja A ir C, Europoje daugiausia meningokokinės infekcijos atvejų sukelia B ir C serogrupės. Lietuvoje dažniausiai infekciją sukelia B meningokokas.

Meningokokai neatsparūs aplinkos poveikiui: esant +10º C temperatūrai jie žūsta per 2 val., tiesioginiai saulės spinduliai juos užmuša per 2-6 val., taip pat ultravioletiniai spinduliai greitai sunaikina sukėlėjus. Todėl meningokokai aplinkoje vieni neišgyvena. Jie plinta oro – lašeliniu būdu (čiaudint, kosint), per organizmo skysčius artimai bendraujant su infekuotais sergančias asmenimis arba sveikais bakterijų  nešiotojais. Nuo 5 iki 10% gyventojų yra sveiki šių bakterijų nešiotojai.

Meningokokine infekcija (ypač meningitu, žaibiniu sepsiu) dažniau serga vaikai nuo 6 mėnesių iki 2 metų amžiaus (vaikai sudaro 60 – 70% visų sergančiųjų). Dažniau nei vaikai serga kūdikiai.

Meningokokine infekcija dažniausiai sergama pereinamaisiais metų laikais: rudenį, pavasarį, ypač šiltėjant orams po žiemos: vasario – kovo mėnesiais yra stebimas didžiausias sergamumas. Rizikos grupėje yra rūkantys asmenys ir nuo pasyvaus rūkymo kenčiantys vaikai. Didesnę riziką susirgti meningokokine infekcija turi asmenys, persirgę gripu ir kitomis infekcijomis, kurios pažeidžia kvėpavimo takų gleivinę, taip pat asmenys su susilpnėjusiu imunitetu, ar tie, kuriems atlikta blužnies pašalinimo operacija.