Cukrinis diabetas (Cukraligė). Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Cukrinis diabetas arba cukraligė – tai visuma sutrikimų, kuriuos sukelia sutrikęs organizmo gebėjimas panaudoti gliukozę (kitaip vadinamą organizmo cukrų).

Tyrimas

  1. Tikrinamas gliukozės kiekis kraujyje. Sveiko žmogaus gliukozės kiekis kraujyje turi būti 3,33-5,55 mmol/l ribose. Taigi įtarus cukrinį diabetą yra tikrinamas cukraus kiekis kraujyje nevalgius. Jei gliukozės kiekis kraujyje nevalgius tiriant du kartus yra didesnis nei 7 mmol/l, tai galima diagnozuoti cukrinį diabetą.
  2. Gliukozės tolerancijos testas. Jis pasirenkamas, kuomet gliukozės koncentracija kraujyje nevalgius yra mažiau nei 7 mmol/l, tačiau didesnė nei norma arba yra rizikos veiksnių ar diabetui būdingų požymių. Jis atliekamas taip: matuojamas gliukozės kiekis kraujyje nevalgius, po to duodama išgerti 75 g gliukozės ir po 2 valandų vėl pamatuojamas gliukozės kiekis. Jei nevalgius gliukozės koncentracija yra mažiau 7 mmol/l, tačiau po 75g gliukozės ji yra lygi arba didesnė nei 11,1 mmol/l, tuomet diagnozuojamas cukrinis diabetas. Jeigu gliukozės koncentracija po 75 g gliukozės yra tarp 7,8 mmol/l ir 11,1 mmol/l, tuomet yra nustatomas angiavandenių toliarancijos sutrikimas (tai rodo, jog pacientas dar neserga cukriniu diabetu, tačiau turi realią tikimybę nekoreagavus mitybos ir gyvenimo būdo juo susirgti). Jeigu gliukozės kiekis kraujyje nevalgius yra 6-6,9 mmol/l, o po 75 g gliukozės ir 2 valandų jis yra normalus, tuomet yra diagnozuojama sutrikusi glikemija nevalgius.
  3. Šlapimo tyrimas. Paprastai šlapimo tyrime gliukozės neturi būti visai, tačiau sergant cukriniu diabetu, būna gliukozės molekulių šlapime. Tai nėra diagnostinis požymis, nes gliukozės šlapime gali atsirasti vyresniame amžiuje dėl kitų ligų taip pat besilaukiančioms moterims II-ame ir III-iame trimestre. Tačiau nustačius gliukozuriją (gliukozę šlapime), būtinas tolimesnis ištyrimas.
  4. Gliukuotas hemoglobinas (HbA1C). Hemoglobinas –kraujo baltymas, atsakingas už deguonies pernešimą ir anglies dvideginio pašalinimą. Kuomet kraujyje yra labai daug gliukozės, dalį jos prisijungia hemoglobinas. Jeigu gliukuotas hemoglobinas yra daugiau nei 6,5 proc.– galima įtarti cukrinį diabetą.
Pacientai, kurie jau serga cukriniu diabetu taip pat nuolatos turi sekti savo gliukozės kiekį kraujyje, siekiant išvengti hipoglikeminės būklės (organizmo būsena, kai gliukozės kiekis kraujyje yra per mažas, plačiau aprašyta skyrelyje „Komplikacijos“).
Matuojama:
  • ryte nevalgius (siekti kad glikemija būtų 4,4 – 6,7 mmol/l.)
  • praėjus 2 val. po valgio ir prieš valgį (siekti, kad glikemija būtų
  • vakare prieš miegą (5,5 – 7,5 mmol/l)
  • nakties metu (6 – 7 mmol/l)
  • Kad būtų išvengta hipoglikeminių būklių (kai gliukozės kiekis žemiau 3mmol/l) tirti glikemiją prieš numatomą didesnį nei įprasta fizinį krūvį, jo metu ir kelias valandas po krūvio.
  • Dažniau matuoti glikemiją, keičiant gyvenimo būdą (atostogų metu, susirgus kitomis ligomis, pakeitus insuliną ar jo dozes bei kitus gliukozę mažinančius vaistus).
  • Matuoti glikemiją prieš miegą tiems, kuriems dažnai būna naktinės hipoglikemijos.
  • Be to gliukozės kiekį reikėtų pasimatuoti visada, kai prastai jaučiatės.
  • Būtina kas trys mėnesiai tirti glikolizinį hemoglobiną (HbA1C ), kuris parodo glikemijos vidurkį 3 mėn. laikotarpyje. Jo norma 
Diabetinių komplikacijų prevencijai labai svarbu gera arterinio kraujospūdžio, lipidų kontrolė.
  • Arterinis kraujospūdis turėtų būti <130/ 80 mmHg,
  • bendras cholesterolis <4,8mmol/l
  • didelio tankio cholesterolis (gerasis) >1,0 mmol/l
  • mažo tankio cholesterolis (blogasis) < 3 mmpl/l
  • trigliceridai <1,7mmol/l
Taip pat labai svarbu išlaikyti kraujo krešumo rodiklius normos ribose.

Į viršų