Toliaregystė (hipermetropija) – tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai matomų objektų vaizdas susidaro už tinklainės, todėl žmogus geriau mato toli esančius daiktus, ir blogai – esančius arti.
Ligos eiga
Toliaregis neblogai mato daiktus iš toli, bet blogiau iš arti. Toliaregė akis turi prisitaikyti – išgaubti lęšiuką, sutraukdama krumplyno raumenis, žiūrėti tiek į toli, tiek į arti esančius daiktus, todėl ji labai pavargsta, pradeda lietis vaizdas, ima skaudėti galvą, padidėja jautrumas, trūkčioja vokai, parausta akys ir vokų kraštai, o mažiems vaikams gali išsivystyti žvairumas. Dėl nuolatinės įtampos ilgai dirbant smulkius darbus iš arti, gali vystytis vadinamasis akomodacijos spazmas, kai krumplyno raumuo nebeatsipalaiduoja žiūrint į tolį. Tuomet matymas pablogėja, daiktai atrodo mažesni, negu yra iš tikrųjų. Tai netikroji trumparegystė, kuri paaiškėja tik jai išnykus po krumplyno raumenį atpalaiduojančių vaistų sulašinimo. Toliaregiai, turintys vidutinę ir didelę refrakcijos ydą, elgiasi kaip trumparegiai – prisikiša knygą prie pat akių. Tuomet tinklainėje susidaro nors ir neaiškūs, bet lengviau matomi didesni vaizdai. Kai toliaregystė didelė, akys atrodo mažos, giliai įkritusios akiduobėse. Toliaregiai nuo jaunystės anksčiau pradeda skųstis senatvine toliaregyste, nes jų akys žiūrėdamos į daiktus iš arti, turi prisitaikyti tiek, kad išlygintų savo toliaregystę. Toliaregystė neprogresuoja. Suaugusiųjų toliaregystės stiprėjimas yra susijęs su slaptosios toliaregystės perėjimu į aiškiąją.