Psichologė pataria, kaip lengviau įveikti sielvartą ir netektį

Teksto dydis:

Psichologė pataria, kaip lengviau įveikti sielvartą ir netektį

2022 rugp. 25 08:49

Netekus pačių artimiausių žmonių, neretai apima begalinis liūdesys ir sielvartas, apleidžia jėgos ir noras ką nors daryti. Su psichologe Rūta Mazilauskaite kalbamės apie tai, kaip neužstrigti gedėjimo procese ir padėti sau lengviau įveikti sielvartą.

Knygos „Kai tavo veidas išnyksta dūmuose ir kitos istorijos iš krematoriumo“ autorė, C.Doughty sako, jog „mirtis neišvengiamai atima kontrolę“. Taigi, mirtis, netektis žymi to, kas mums svarbu ir reikšminga, pabaigą. Tame pabaigos momente imame suprasti apie laukiančius pokyčius, naujus vaidmenis, atsakomybes ir kt., kas gali tapti papildomo streso šaltiniu.

Tačiau visi mes sielvartaujame ir gedime skirtingai. Tam reikšmės gali turėti:

  • asmenybiniai veiksniai (pvz. neurotiškumas, psichologinis atsparumas),
  • streso įveikos stilius,
  • turima patirtis,
  • buvusi santykio su mirusiuoju trukmė, kokybė (sielvartas itin išauga, kai mirusysis buvo svarbus, apibrėžiant asmeninį identitetą),
  • amžius, lytis,
  • mirties priežastis,
  • socialinė parama,
  • sveikatos būklė,
  • buvęs poreikis slaugyti mirusįjį,
  • su mirtimi susiję ritualai (pvz. laidotuvės, kapų lankymas) ir kt.

„Akivaizdu, jog yra daugybė sielvartui reikšmingų veiksnių, tačiau, kaip rodo tyrimai, vienais svarbiausių yra socialinė parama bei naudojamos streso įveikos strategijos. Savijautai netekties situacijoje itin svarbus susietumo su kitais žmonėmis palaikymas, o ją apsunkinti gali į neigimą, vengimą, ruminavimą orientuotas elgesio strategijas“, – teigė R.Mazilauskaitė.

Gyvename mirtį neigiančioje kultūroje, kur jaunystės ir grožio akcentavimas lyg nepalieka vietos mirčiai ir jos įsisąmoninimo, priėmimo faktui. Mirties baimė skatina veikti, tokiu būdu veikla ir judesys lyg tampa priešprieša mirčiai. Tad nors mirties faktas neišvengiamai sustabdo, sukrečia, sielvartauti ir gedėti gali būti sunku.

„Gali kilti minčių, jog turiu neleisti sau išgyventi, patirti sielvarto, turiu grįžti į darbą, būti tokiu, kokiu buvau, ir pan., taip lyg neigiant natūralią fizinę ir psichinę reakciją sustoti ir apsaugoti save išgyvenant tai, ko netekta“, – svarstė psichologė.

Sielvartas – viena sudėtingiausių patirčių

Sielvartas yra natūrali, normali reakcija į netektį, susijusi su fiziniais bei emociniais pokyčiais, poreikiu prisitaikyti, adaptuotis prie pakitusių gyvenimo aplinkybių. Taigi, sielvartas, kaip neišvengiama bei kaip viena sudėtingiausių patirčių, kartu yra ir procesas.

Pasak Kübler-Ross, sielvartavimo, gedėjimo procese pereiname skirtingas stadijas – nuo šoko, neigimo iki susitaikymo.

„Žinia apie netektį dažniausiai priimama šoko, lyg aptirpimo reakcija. Toks reagavimo būdas yra apsauginė mūsų būsena, kurios pagalba kūnas pats siekia padėti sau patiriant itin stiprius išgyvenimus. Ir nors tokia būsena nemaloni, tačiau būtent ji padeda mums priimti tai, kas nutiko, padeda mobilizuoti organizmo resursus, siekiant įveikti tai, kas dar laukia“, – pasakojo R.Mazilauskaitė.

Praėjus šiam etapui, kyla daugybė emocijų, o tarp jų – pyktis ryškiausiai atspindi priešinimąsi tam, kas nutiko. Šiame etape pyktis gali būti išreiškiamas kryptingai (pvz. kaltinant medikus, kitus žmones, save ir kt.), tačiau jis gali ir neturėti aiškios krypties. Tad psichologė pataria prisiminti, jog jausmai, emocijos nėra nei geri, nei blogi, teisingi ar klaidingi, jie tiesiog yra. Sumažėjus jų intensyvumui, išryškėja derėjimosi etapas, kuriame svarstomos „jeigu“ situacijos (pvz. „O jeigu viskas būtų kaip anksčiau?”, „O kaip būtų, jeigu būtų nutikę…”). Supratus, jog „jeigu“ situacijos nepakeis, pereinama į depresijos etapą, kurio sėkminga įveika ilgainiui leidžia stebėti susitaikymą, netekties fakto priėmimą ir gyvenimo tęstinumą.

Pasak pašnekovės, sėkminga adaptacija, netekties įprasminimas gali būti suprantama ir stebint asmenybės augimą: „Patirti simptomai ne tik sumažėja, tačiau atrandami nauji resursai, išsikeliami ir siekiami nauji tikslai, sustiprėja gyvenimo prasmingumo pojūtis, optimistiškumas, dvasingumas, pasitenkinimas gyvenimu, pagerėja sveikata, sustiprinamas santykis su savimi, kitais žmonėmis“.

Deja, anot psichologės, ilgalaikis, intensyvių, kasdieninę veiklą, funkcionavimą trikdančių simptomų pasireiškimas gali signalizuoti apie komplikuotą gedėjimą bei užstrigimą kurioje nors gedėjimo fazėje. Ir nors įvairūs simptomai pasireiškia daugeliui, komplikuoto gedėjimo atveju gyvenimo ritmas sutrinka, imama vengti, atsiriboti nuo įprastų veiklų. Sunkumai adaptuojantis prie pakitusių gyvenimo aplinkybių gali būti siejami su depresija, nerimu, kardiologiniais negalavimais, padidintu vaistų ar psichiką veikiančių medžiagų vartojimo kiekiu bei kitais požymiais.

Sielvartas pasireiškia daugeliu simptomų

Reakcija į sielvartą yra labai individuali, todėl tikriausiai nerasime vienodai sielvartaujančių žmonių. Tačiau sielvartas, pasak R.Mazilauskaitės, visapusiškai paveikia mus ir mūsų gyvenimą, apimant fizinius, emocinius, dvasinius pokyčius, galinčius pasireikšti įvairiais simptomais.

1.Dažniausiai fiziniai simptomai pasireiškia apetito pokyčiais, dusuliu, grumulo gerklėje, sunkumo krūtinėje jausmu, nuovargiu, energijos stoka, raumenų įtampa, sutrikusiu miego ritmu, galvos skausmu, jautrumu šviesai, garsams ir kt.

2. Emociniame išgyvenime dominuoja šokas, aptirpimo jausmas, nerimas, panika, depresiškumas, potrauminio streso sutrikimo simptomai, pyktis, kaltė, liūdesys, bejėgiškumas, nerealumo jausmas, baimė, abejingumas, vienišumas, palengvėjimas (pvz. dėl pasibaigusios slaugos) ir kt.

3. Dažnai kartu lydi minčių, mąstymo pokyčiai, pasireiškiantys neigimu, sunkumais, sutelkiant ir išlaikant dėmesį, su mirusiuoju susijusiais sapnais, manymu, jog mirusysis sugrįš ir kt.

4. Dėl tokių mąstymo aspektų galimi ir dvasiniai pokyčiai, atspindintys pyktį, nusivylimą Dievu, religija ar kaip tik didesnį įsitraukimą į religiją, gyvenimo prasmės permąstymą, paieškas, įsitikinimų stiprinimą, norą gilintis į su mirtimi, pomirtinį gyvenimą susijusias temas ir kt.

5.Neišvengiamai tai pasireiškia ir elgesio pokyčiais. Gali būti stebimas sužadinimas ar prislėgtumas, sunkumai atliekant/užbaigiant įprastus veiksmus, verksmingumas, kalbėjimasis su mirusiuoju, atsiribojimas, psichiką veikiančių medžiagų vartojimas ir kt.

Netektis neišvengiamai mus pakeičia, todėl galime rinktis priimti savo patirtis, adaptuotis ir tobulėti.

Vaikai išgyvena savaip

Kalbant apie mažesnius vaikus, kartais atrodo, jog jie negedi, tačiau, anot psichologės, vaikų sielvartą galima pastebėti per dažnesnius nusiskundimus galvos, pilvo skausmais: „Vaikai gali būti liūdni, pikti, jausti kaltę, kaltinti save, prisiimti atsakomybę už netektį. Taip pat sielvartas gali pasireikšti sunkumais susikaupiant, stebint sutrikusį miegą, košmarus, saugumo siekimą, baimę likti vienam, žemėjančius akademinius pasiekimus, santykių su bendraamžiais pokyčius, pamokų praleidimą“.

Paauglių išgyvenamą sielvartą galima stebėti per susitelkimą į save, atsiribojimą, nerimą, depresiškumą ar, priešingai – impulsyvumą, agresyvumą, įprasto darbinio tempo, dėmesio sutelkimo ir išlaikymo, akademinių pasiekimų pokyčius.

Būdai ir strategijos lengviau įveikti sielvartą

Kaip pasakojo R.Mazilauskaitė, sielvartui įveikti naudojamos įveikos strategijos gali būti įvairios, tačiau bendriausia prasme jos yra tarp vengimo ir didelio dėmesio netekties situacijai skyrimo polių. Tyrimai rodo, jog vengimas kalbėti, prisiminti prarastą asmenį arba itin dažnas jo prisiminimas, ignoruojant kitas gyvenimo sritis susijęs su komplikuotu gedėjimu.

„Taigi, viena vertus, vengimo strategijos trukdo priimti, pripažinti netektį, kita vertus, itin intensyvus jos akcentavimas trukdo adaptacijai, – svarstė psichologė. – Vis tik, atsižvelgiant į tai, jog gedėjimas yra procesas, vargu ar vienas iš šių polių gali būti naudingiausias. Dėl to pagalbos procese pusiausvyros radimui orientuojamasi į dvi kryptis – netektį bei prisitaikymą, pokytį“.

Orientuojantis į netektį, susitelkiama į netekties faktą, neigimą, kentėjimą, emocijų išgyvenimą. Procesui tęsiantis, streso patirtį siekiama panaudoti tolimesnio gyvenimo kūrimui, adaptacijai, gyvenimui be mirusiojo. Kita vertus, anot pašnekovės, nebūtinai reiškia, jog šis procesas lyg atsigręžimas nuo vienos pusės į kitą. Tai procesas, kuriame išgyvenamos įvairios emocijos, mokomasi naujų įveikos strategijų, socialinių vaidmenų ir pan. Taigi, svarbu atsižvelgti į skirtingas gyvenimo sritis.

„Sėkminga adaptacija nereiškia, jog turime tapti tokiais, kokiais buvome. Netektis neišvengiamai mus pakeičia, todėl galime rinktis priimti savo patirtis, adaptuotis ir tobulėti. Ir tai nereiškia, jog pamiršime mums brangų žmogų, tai reiškia, jog gebėsime jį prisiminti be pirminio bejėgiškumo“, – sakė R.Mazilauskaitė.

Psichologės teigimu, svarbu suprasti, kad nėra tinkamo ar netinkamo būdo gedėti. Tam gali pasitarnauti keletas pagalbos krypčių:

1. Socialinė parama itin reikšminga patyrus netektį. Mintys, jog kiti žino apie mūsų pagalbos poreikį, gali ir nepasiteisinti, todėl sielvartaujant svarbu patiems neatsiriboti ir prašyti pagalbos. Gali būti, jog kiti nežino kaip elgtis, kaip pasiūlyti pagalbą. Taip pat gali būti, jog gedintys artimieji patys patiria sunkumus ir negali padėti. Tokie sunkumai gali itin išryškėti vaiko netekties atveju. Ir nors poroje abipusė parama ir palaikymas yra svarbiausia, išgyvenimai gali būti tokie stiprūs, jog naudinga ir išorinė pagalba. Socialinė parama padeda įprasminti netektį, suteikia galimybes mokytis naujų įgūdžių.

„Kai netektį išgyvena vaikas/paauglys, svarbu akcentuoti kompleksinę pagalbą, apimančią mokyklos bendruomenės/klasės susitelkimą, emociškai saugios aplinkos kūrimą, orientaciją į vaiką, jo išklausymą, atsakingų žmonių paskyrimą. Paauglystėje itin svarbus santykis su bendraamžiais, todėl pasitarnauti gali ir socialinė medija. Socialiniuose tinkluose gali būti sukurtos grupės, puslapiai, kurie leistų dalintis prisiminimais, su mirusiuoju susijusiais išgyvenimais“, – patarė psichologė R.Mazilauskaitė.

2. Skirkite laiko sielvartauti. Kaip reikia laiko sugyti lūžusiam kaului, taip reikia laiko ir sielvartui išgyventi. Jis reikalauja laiko ir negali būti paskubintas.

3. Kasdienė rutina ir pasirūpinimas savimi. Gyvenimo ritmo ir įprastų veiklų palaikymas yra adaptyvaus gedėjimo požymis. Dėl to svarbu rūpintis mityba, darbo-poilsio režimu, miegu, palaikyti fizinį aktyvumą, neapleisti pomėgių. Pastebint vis didėjančius sunkumus, siekite profesionalios pagalbos.

4. Nebūtinų sprendimų atidėjimas. Lai palaukia viskas, kas gali palaukti. Išgyvenant sielvartą svarbu nesiimti skubotų sprendimų, pirmiausia dėmesį svarbu sutelkti į saugumo, pusiausvyros, savivertės užtikrinimą, pasikeitusio gyvenimo būdo adaptavimą.

5. Ateityje gali pasitaikyti sunkių momentų. Vakaras, savaitgaliai, šventės gali būti susiję su prisiminimais ir kylančiomis emocijomis. Tokiais atvejais iš karto galima numatyti veiklos planą. Galbūt tai gali būti netektį įprasminti padedantys ritualai, apgalvojimas, kokių tradicijų norima laikytis ir ką norima keisti ir daryti kitaip.

6. Atjauta sau. Procese gali kilti įvairių sunkumų, sveikatos pokyčių, todėl labai svarbu rūpintis savimi, savęs neskubinant ir nespaudžiant, su atjauta priimant kylančias patirtis.

7. Meno terapijos technikos. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, anot psichologės, gali būti naudingas albumų, kuriuose talpinami asmeniniai, simboliniai dalykai (pvz. piešiniai, poezija, nuotraukos ir kt.), kūrimas. Tokie albumai labai pasitarnauja vaikams bei tuomet, kuomet patirtį sunku verbalizuoti. Kartu jie gali tapti kaip tam tikra komunikacijos priemonė, stiprinanti santykius su likusiais šeimos nariais, kitais artimaisiais. Tokiame santykio su savimi ir kitais kūrime prisimenamos bei įprasminamos patirtys, priimami, „legalizuojami“ jausmai.

Tyrimai rodo, jog albumų kūrimas naudingas mažinant stresą, depresijos, fizinius simptomus, didinant dvasingumą, stiprinant identitetą, susietumą, savarankiškumą. Kuriant albumus pajaučiama daugiau susietumo su šeima, meilės, palaikymo, pasididžiavimo, situacijos kontrolės, didėja prasmingumo jausmo ir tikėjimo savo galimybėmis prisitaikyti prie pakitusių sąlygų išgyvenimas.

Sielvarto išgyvenimas kūrybos, meno pagalba itin naudingas vaikams. Todėl pagalbos jiems procese labai svarbu:

  • kurti saugią aplinką,
  • pasakoti su netektimi susijusias istorijas,
  • akcentuoti pozityvias patirtis,
  • reikšti emocijas,
  • aptarti galimus pagalbos būdus,
  • teikti socialinę paramą, orientuotis į supančius žmones
  • atsisveikinti su mirusiuoju, pasitelkiant simbolius, ritualus
  • atrasti į ateitį orientuotą bendrumą su dabarties momente esančiais žmonėmis.

Kitomis naudingomis pagalbos kryptimis taip pat gali būti dainų žodžių, jų prasmės, filmų, knygų aptarimas, gyvenimo istorijos, tam tikro gyvenimo etapo aprašymas.

8. Religija ir dvasingumas. Religiniai įsitikinimai bei dvasingumo (pvz. meditacija, relaksacija) praktikos, kaip teigia psichologė, taip pat gali būti vienas iš būdų įveikiant sielvartą. Lankymasis maldos namuose, malda, tikėjimas padeda sumažinti su netektimi susijusią depresiją, nerimą, kitas sudėtingas, įprastą ritmą trikdančias emocijas.

„Taigi, sielvartas bei gedėjimas nėra lengvas procesas. Jis reikalauja laiko ir pastangų bei įsisąmoninimo, jog dabartinė situacija yra nauja realybė, kuriai svarbu kelti naujus realistinius lūkesčius“, – teigė psichologė R.Mazilauskaitė.

Komentuoti