Oniomanija Siuolaikine liga ar neisvengiamybe

Teksto dydis:

Oniomanija Siuolaikine liga ar neisvengiamybe

2012 birž. 30 18:31

Kamuoja prasta nuotaika, todėl po darbo nusprendėte pasidairyti kokio nors mielo – kuklus pastebėjimas: neaišku ar tikrai reikalingo – menkniekio? Batų, palaidinės, vazelės pavasarinei puokštei? Iš pažiūros nekalta ir labai moteriška silpnybė, tačiau kai analogiškas scenarijus kartojasi kelis, keliolika, galiausiai keliasdešimt kartų iš eilės, užsidega raudonas pavojaus signalas.

Kasdienėje kalboje oniomaniją dažniau įvardijame anglišku terminu šopaholizmas, dar – pirkimo manija. Visi jie kalba apie vieną ir tą patį. Kokių priežasčių genami neriame į besaikio pirkimo vandenyną? Ar šis įprotis išsprendžia esamas problemas, ar tik sukuria naujas?

Kai emocijos virsta preke

Bet kokios manijos priežastys − emocinės ir neretai glūdinčios vaikystėje. Jausdami emocinį šaltį, nesaugumą, socialinių ryšių netvarumą, intuityviai ieškome jiems pakaitalų. Vartotojiška visuomenė šią problemą siūlo spręsti (?) ypač paprastai ir neskausmingai − pluoštą bankonotų arba suvesto PIN kodo kombinaciją mainyti į trumpalaikę laimės, pilnatvės, išsipildymo ir saugumo iliuziją.

Oniomanijos įkaitas neperka prekės ar paslaugos. Jis perka emociją. Iš pradžių nuosaikiai, ilgainiui − vis labiau didindamas dozę. Kuo daugiau pirkinių, tuo stipresnės emocijos, galutiniame taške pirkimas net nebeteikia pakylėjimo, o tampa būtinas neutraliai būsenai palaikyti. Nauja suknelė papildo spintą ne todėl, kad to tikrai reikėtų − šalia kabo dvidešimt panašių, nė karto nevilkėtų. Kelioliktai veido ar kūno priežiūros procedūrai per savaitę užsirašoma ne taisant ilgalaikio aplaidumo pasekmes, o ieškant atitrūkimo nuo kasdienės rutinos ir neįpareigojančio socialinio kontakto. Kas tiesa, tas ne melas: iš kirpėjoms ir barmenėms liejamų gyvenimiškų istorijų gautųsi mažų mažiausiai keli jei ne pasaulinės, tai bent vietinės reikšmės bestseleriai.

Laikmečio opos

Ar vertinant vis didėjančius pirkimo manijos mastus užtenka kalbėti tik apie asmens psichologines problemas? Kokį vaidmenį šiame spektaklyje atlieka mus supanti aplinka ir visuotinai įsigalėjusios elgesio bei tarpusavio santykių normos?

Žymus sociologas, lenkų kilmės Zygmuntas Baumannas pabrėžia, kad įsitvirtinus vartojimo kapitalizmui visuomenės žvilgsnis visų pirma ėmė krypti nebe į daiktus, palengvinančius kasdienę buitį, bet į pojūčius. Negalima su tuo nesutikti: eilinio vakarų europiečio buitis sutvarkyta iki smulkmenų − pusdienį trunkantį skalbimą rankomis pakeitė skalbimo mašinos įjungimas, nėra laiko gaminti − keliaujame į artimiausią užkandinę arba užsisakome maistą į namus, tingime vaikščioti po prekybos centrą − per dešimt minučių reikiamus pirkinius galime įsigyti internetu.

Perfrazuojant Z. Baumanną, poreikis vartoti atsiranda tik tada, kai yra patenkinti visi baziniai poreikiai. Esame sotūs, turime būstą, reikalingiausius daiktus, tačiau kažko nebepakanka. Atsiranda antriniai poreikiai, kuriuos patenkiname pirkdami nereikalingus daiktus, naudodamiesi nevertingomis paslaugomis, valgydami abejotinos kokybės maistą, pasinerdami į paviršutiniškų pramogų karuselę.

Visagalė reklama

Ugnį pakursto ir visų peikiama, tačiau ne mažiau veiksminga reklamos industrija. Galime demonstratyviai atsistoti per reklaminę pauzę ir eiti užsikaisti arbatos, galime išmesti pro langą patį televizorių − nuo to mažai kas pasikeis. Esame apsupti pirkti viliojančių vaizdų ir šūkių, sėkmingai nusėdančių mūsų pasąmonėje. 

Kitas pasaulinio garso sociologas, britas Anthony Giddens pastebi, kad šiuolaikis žmogus labiau už viską bijo likti užribyje. Tuo išmaniai pasinaudoja reklamos gamintojai, sukurdami iliuziją, kad įsigijęs vieną ar kitą prekę asmuo taps šaunesnis, gražesnis, geidžiamesnis. Žodžiu, ne autsaideris, o aktyvus žaidimo dalyvis. Užburtas ratas sukasi nesustodamas − žmogus perka apsidraudimo garantą, reklamos industrija uoliai maitina jį naujais pažadais. 

Pabaigai 

Moteris, kenčianti nuo drabužių pirkimo manijos, nusprendžia: pakaks, metas kažką keisti! Apsilankiusi pas privatų psichoterapeutą, išpasakoja jam savo problemas ir prašo: „Gerbiamasis, padėkite man, esu šopaholikė“. Šis išklauso pacientę, mąsliai pasikaso smakrą ir pareiškia: „Dėl savo pomėgių dar nieko neapvogėte? Ne? Tai gal užpuolėte ketindama tai padaryti? Irgi ne? Tuomet su Jumis viskas gerai. Jūs visiškai sveika. Bet asmeninį psichoterapeutą turėti rekomenduočiau. Maža kas. Nuolatiniams klientams taikau solidžias nuolaidas“, atsisveikina tiesdamas vizitinę kortelę. 

Moralas? Apseikime be jo. Kartais daug svarbiau suvokti priežastis ir patiems padaryti išvadas, o ne gauti sąrašą nurodymų, detaliai nupasakojančių, kaip saugiai elgtis prekybos centre. Nepuoselėkime pusfabrikačių kultūros.

Komentuoti