Nilo virusas. Dar vienas baubas ar reali grėsmė?

Teksto dydis:

Nilo virusas. Dar vienas baubas ar reali grėsmė?

Kaip žurnale „Mokslas ir technika“ rašo dr. Rolandas Maskoliūnas, pastebimi klimato pokyčiai ne tik kėsinasi išvyti iš Lietuvos žiemą. Šis palyginti nežymus šiltėjimas privilios į Europą ir Lietuvą nelauktų migrantų. Juos sustabdyti bus sunku, kadangi jie yra praktiškai nematomi. Tai mikroorganizmai arba kitokie labai smulkūs kenkėjai. Pavyzdžiui, virusus nešiojantys moskitai. Erkių pagausėjimas mūsų miškuose – jau įvykęs faktas.
 
O medikai dabar perspėja mus apie maliarijos ir kitų mirtinai pavojingų ligų sukėlėjus. Kad ir dabar spaudoje minimas Vakarų Nilo virusas, kuris pasak, Gamtos tyrimo centro vyresniosios mokslo darbuotojos Rasos Bernotienės (ELTA, 2010.08.28) gali pasiekti ir Lietuvą, nes šį virusą platina daug uodų rūšių, kurių esama ir mūsų šalyje.
 
Į gripą panaši Vakarų Nilo virusinė infekcija išgydoma. Tačiau šis virusas gali mutuoti, tapti ypač pavojingas žmogui. Vakarų Nilo ir erkinio encefalito virusai – giminingi. Jie priklauso tai pačiai virusų grupei. Skirtumas yra tik toks, kad Lietuvoje erkinį encefalitą platina erkės, o Vakarų Nilo encefalitą – uodai.
Šio viruso simptomai primena įprastą gripą – praėjus trims-šešios dienoms po uodo įgėlimo, pradeda kilti sparčiai temperatūra, paskausta raumenys, pradeda tinti limfmazgiai. Kai kuriais atvejais virusas sukelia smegenų ir smegenų plėvės uždegimus.
Uodams sugėlus, suserga ne tik žmonės, bet ir arkliai, karvės, kiaulės, virusas cirkuliuoja ir paukščių organizme.
Vakcina prieš Vakarų Nilo virusą išrasta nėra. Norintiems sumažinti užsikrėtimo virusu riziką,  rekomenduojama dėvėti ilgus ir šviesius rūbus bei, netgi atvėsus orams, naudoti priemones apsisaugojimui nuo uodų.
 
Žurnalas „Der Spiegel“ informuoja, kad nuo rugpjūčio pradžios Salonikuose (Graikija) užfiksuoti 22 Vakarų Nilo viruso atvejai. Trys iš jų – mirtini.
ELTA informuoja, kad liepą ir rugpjūtį besidauginantys mažesni negu įprasta uodai – siaubas Rusijos gyventojams. Nuo įgėlimų šimtai žmonių jau atsidūrė ligoninėse.
Vakarų Nilo virusas yra išplitęs tropinėse ir subtropinėse klimato zonose, tačiau pastaruoju metu šios infekcijos atvejų užfiksuota ir JAV bei Kanadoje.
Didžiausių neramumų dėl šio viruso yra kilę Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1999 metais iš Izraelio migruojantys paukščiai šį pavojingą užkratą nunešė net iki Niujorko apylinkių. Per dešimtmetį virusas JAV nukeliavo nuo rytinės iki vakarinės pakrantės, kasmet sukeldamas epidemiją. 1999–2008 metais nuo Vakarų Nilo encefalito šioje šalyje mirė 1150 žmonių.
 
Užkrečiamąsias ligas, kurių plitimas priklauso nuo aplinkos pokyčių tiria Europos Komisijos finansuojamas projektas EDEN.
 
ĮDOMU: kodėl virusas gali greitai plisti?
 
Pasak, dr. R. Maskoliūno, VakarųNilo virusas labai įdomus: tai gamtos virusas. „Reikia suprasti viruso ekologiją, ir kaip jis gamtoje perduodamas iš vieno organizmo kitam“, rašo mokslininkas.
 
Dar 2005 metais mokslininkai yra užfiksavę būdą, kuriuo gali plisti Vakarų Nilo virusas. Tyrimo rezultatai rodo, kad virusas gali būti perduodamas vieno uodo kitam, kai jie maisto gauna iš anksčiau neužkrėstų gyvūnų. Šis perdavimo būdas yra gerokai greitesnis nei anksčiau stebėtas ligos infekcijos ciklas, todėl tai gali padėti paaiškinti, kodėl Vakarų Nilo virusas taip greitai plinta. Prieš šį atradimą buvo manoma, kad Vakarų Nilo virusas perduodamas uodų žemiau aprašytu būdu: užsikrėtęs uodas užkrato palieka paukščio, kurio krauju maitinasi, kraujyje, Vakarų Nilo virusas patenka į paukščio kraujo sistemą, o po kelių dienų paukščio organizme galima rasti didelį kiekį užkrato. Kai paukščiui įkanda antras uodas, jis gauna užkrato. Rezultatai, kuriuos pateikė Styvenas Higsas (Stephen Higgs) iš Teksaso universiteto ir jo kolegos, leidžia manyti, kad šis ilgas viruso perdavimo laikotarpis nėra būtinas. Iš visų mokslininkų stebėtų atvejų nuo 2 iki 6 procentų perdavimas buvo greitas. Styvenas Higsas pažymėjo, kad juos nustebino, jog tai gali įvykti. Jo teigimu, tai iš esmės visiškai naujas viruso gyvavimo ciklo komponentas. Šis ligos platinimo būdas – dvigubas nevirusinis perdavimas per kraują, buvo žinomas kaip vykstantis, kai ligas perneša kiti užkrato platintojai, pavyzdžiui, erkės, bet ne uodai. Styveno Higso teigimu, tiesioginis viruso perdavimas užkrėsto uodo vėliau to paties paukščio krauju besimaitinančiam uodui gali gerokai pagreitinti ligos plitimą. Tokiu atveju ne tik paukščiai užkrečia uodus, procese gali dalyvauti daug įvairių gyvūnų, o perdavimas gali įvykti gerokai greičiau, nes nereikia laukti didelio užkrato išplitimo paukščio kraujyje.

Komentuoti