2011.07.25 00:00
Skausmas nėra įrašytas į Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtų dešimties dažniausių mirtingumo ir invalidumo priežasčių sąrašą, bet žymiausieji pasaulio skausmo medicinos specialistai tvirtina, kad skausmas invalidizuoja ir net žudo. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik nauji paskutiniųjų dešimtmečių medicinos mokslo atradimai, bet ir didžiulis lėtinį skausmą kenčiančių asmenų skaičius bei iš to kylančios pasekmės.
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse lėtinis skausmas kamuoja apie 20 proc. gyventojų. Europai per metus tai kainuoja dešimtis milijardų eurų. 2009 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, lėtinį neonkologinį skausmą šalyje patiria 20,98 proc. suaugusių gyventojų. Vidutinė jų patiriamo skausmo trukmė 7,9 metai, iš jų stiprų ir nepakeliamą skausmą kenčia beveik keturi penktadaliai.
Skausmo medicinos pradininkas anesteziologas Johnas Bonica pavadino skausmą XX a. epidemija, M. J. Cousinsas – tyliąja XXI a. epidemija. Spalio 19-oji paskelbta Pasauline kovos su skausmu diena, skausmas yra pripažintas penktuoju gyvybiniu rodikliu, kuriami skausmo gydymo standartai. Šiais metais ši diena akcentuoja lėtinį raumenų skausmą ir jo pasekmes. Jau devintą kartą Lietuvoje visą šią savaitę vyksta renginiai, skirti judėjimui ,,Europa prieš skausmą”.
Skausmas yra daug sudėtingesnis reiškinys, negu buvo manoma anksčiau. Žinoma, neklysta tie, kurie mano, kad skausmas – sveikatos sarginis šuo, kaip jį apibūdino dar senovės graikai. Skausmas informuoja mus apie kūno sistemų funkcionavimą ir įspėja apie organizmui gresiantį pavojų, verčia ieškoti pagalbos. Tačiau medicinos specialistai visame pasaulyje pradeda suprasti, kad įsisenėjęs skausmas, liovęsis būti sveika nervų sistemos funkcija, tampa problema ir turi būti gydomas kaip savarankiška liga* (Baublienė, 2006).
Skirkime ūminį skausmą nuo lėtinio
Anot skausmo gydytojo-anesteziologo Romualdo Bugailiškio**, anksčiau buvo manyta, jog skausmas yra klinikinės ligos ar kitos kilmės audinio pažeidimo sindromas, todėl išgydžius ligą jis turėtų praeiti. Todėl reikia pabrėžti esminį skirtumą tarp ūminio ir lėtinio skausmo – ūminis skausmas praeina gyjant audiniams, be to, jis dažniausiai atitinka audinių pažeidimo lygį, tuo tarpu lėtiniam skausmui daro įtaką visai kiti veiksniai, ne pažeidimas. Ne visuomet iki galo aišku, kodėl skausmas tampa lėtiniu, žinoma tik, kad kuo ilgiau tęsiasi skausmas, tuo daugiau pavojų jam įsigalėti, – ir dėl skausmo signalo įvesties į nervų sistemą netgi nepažeidus audinių, ir dėl fizinio aktyvumo stokos (kai prarandama gera fizinė būklė), ir dėl žmogaus minčių apie skausmą, ir dėl tokių emocinių būsenų kaip depresija ar nerimas. Netgi pašalinus priežastį, lėtinis skausmas nebeišnyksta, o tik dar labiau stiprėja. Apie 60 proc. pacientų į gydytojus kreipiasi būtent dėl skausmo. Yra visa virtinė ligų, kurios sukelia įvairių pakitimų žmogaus organizme. Dažniausiai pažeidžiamas stuburas, sąnariai, kaulai, raumenys. Lėtinis skausmas yra savarankiška liga, kurią būtina gydyti, nes negydomas skausmas laikui bėgant progresuoja ir sukelia dideles kančias.
Skausmo matavimo problema
Skausmas – subjektyvus potyris, nematomas, negirdimas ir neapčiuopiamas. Pagrindinis žinių apie skausmą šaltinis – pats žmogus, jo elgesys – žodinė ir nežodinė išraiška, kuri gali svyruoti nuo spartietiško stoicizmo iki ašarų ir isterinių reakcijų. Pacientai vaizduoja skausmą palyginimais „lyg“, „panašiai kaip“ ir kt. Nesugebėjimas tiksliai perduoti savo išgyvenimų trukdo įtikinti kitus, kad skauda.
Medicinoje nuo seno ieškoma „objektyvių“ skausmo įvertinimo būdų, bet niekam nepavyko išrasti skausmo indikatoriaus – paprasto matavimo prietaiso, analogiško termometrui ar barometrui. Laboratorijose skausmas sukeliamas įvairiais dirgikliais – mechaniniais, terminiais, cheminiais, elektriniais – ir matuojamas to dirginimo intensyvumu. Stengiamasi išgryninti skausmo pojūtį, darant prielaidą, kad skausmo dydis proporcingas dirginimo intensyvumui. Gyvenime ši logika ne visuomet pasitvirtina. Skausmas nėra paprastas pojūtis, pavaldus psichofiziniams dėsniams, ir skirtinga skausmo dozė žmonėms sukelia nevienodą kančią. Medicininė diagnozė bando pateikti subjektyvų skausmo potyrį anatominėmis-fiziologinėmis kategorijomis, o tai ne visuomet pavyksta.
Neleiskite skausmui užvaldyti kūno
Pasak skausmo medicinos specialistų, galima išgydyti bet kokio stiprumo skausmą, tačiau norint jį įveikti pirmiausia reikia atpažinti skausmo pobūdį bei nustatyti lokalizacijos vietą. Lėtinis skausmas trunka gana ilgai, turi didelį neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, nėra lengvai gydomas, todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti jį gydyti, nes kuo vėliau žmogus, kamuojamas skausmo, kreipiasi į medikus pagalbos, tuo sudėtingiau jam padėti. Nors statistika skelbia, jog 40 proc. ligonių, sergančių onkologinėmis ligomis, skausmą pradeda jausti jau pradinėse ligos stadijose, tačiau dažnas jų pagalbos į gydytoją kreipiasi tuomet, kai skausmas tampa nebepakeliamas. Tai itin apsunkina skausmo gydymą.
Skausmo negalima gydyti vienu metodu. Skausmo gydymas nėra paprastas, nėra jokių stebuklingų injekcijų ar akimirksniu veikiančių skausmo blokadų. Tai gana ilgas, daug kantrybės reikalaujantis procesas. Be medikamentinio gydymo, dar taikomas invazinis skausmo gydymas, kuris leidžia ne tik sumažinti vartojamų medikamentų kiekį, bet neretai ir visiškai jų atsisakyti. Šiuolaikiniai invazinio skausmo metodai atliekami kontroliuojant rentgenu. Šiais metodais galima tiksliai pasiekti norimą taikinį ir jį paveikti, suleisdami priešuždegiminių vaistų ar nutraukiant nervinių impulsų sklidimą.
*Baublienė, 2006.
**Balsas.lt, 2008.
Komentuoti