Kada reikia antibiotikų?

Teksto dydis:

Kada reikia antibiotikų?

2013 spal. 8 10:10

Antibiotikai nėra vaistai nuo visų ligų. Jais gydyti peršalimo ligas ir gripą, taip pat tymus, raudonukę, hepatitą nerekomenduojama, nes antibiotikai neveikia virusų. Tačiau yra daugybė ligų, kurių be antibiotikų neįveiksi: tai ligos, kurias sukelia bakterijos. Antibakterinė terapija saugo nuo komplikacijų, o kartais ir išgelbsti gyvybę. 
 
Bakterijų pastoviai yra ir sveikame kūne, jų praktiškai yra visur, pvz, ant augalų, vandenyje, ant gyvūnų, žemėje. Problemos kyla tada, kai imuninė sistema nebesugeba susitvarkyti su bakterijomis, kai jos nebekontroliuojamos (susilpnėjus imunitetui) arba kai į organizmą patenka labai didelis jų skaičius ir imuninė sistema dar „nežino“ šios bakterijų rūšies bei negali tinkamai reaguoti (užkrėtimas).
Iš esmės visos kūno sritys ir organai gali būti infekuojami bakterijomis. Yra nesuskaičiuojama daugybė susirgimų bakterinėmis infekcijomis. Svarbiausioms ir pavojingiausioms priskiriamos: cholera, difterija, raupai, kokliušas, skarlatina, sifilis, tuberkuliozė ir šiltinė. O tymai, raudonukė, herpes infekcija, gripas, poliomielitas, ŽIV yra ne bakterinės, bet virusinės infekcijos.
Nuo penicilino atradimo sukurta labai daug naujų antibiotiškai (prieš gyvybę) veikiančių medžiagų - antibiotikų. Antibiotikai veikia prieš bakterijas ir bacilas, neveikia prieš virusus, parazitus ir grybelius. Jie pasižymi specifiniu veikimu į gyvas ląsteles. Antibiotikai veikia baktericidiškai, jei nužudo bakterijas iškart, arba bakteriostatiškai, jei slopina jų dauginimąsi. Bakteriocidinis veikimas pagrįstas bakterijos struktūros suardymu (pvz., bakterijos sienelės), bakteriostatinis veikimas remiasi bakterijų gyvybiškai svarbių funkcijų sutrikdymu (pvz, baltymų sintezės). Skiriamos įvairios antibiotikų grupės: penicilinai, cefalosporinai, aminoglikozidai, makrolidai, sulfonamidai ir kt.
 
Racionalaus antibakterinių vaistų vartojimo principai
 
Gydymo antibiotikais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje. Antibiotikai gali būti vartojami tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą (specifinis antibiotikų vartojimas) arba numatant galimą sukėlėją ir jo jautrumą (empirinis antibiotikų vartojimas). Tam tikrose situacijose antibiotikai skiriami tam, kad išvengti infekcijos, t.y. profilaktiškai. Profilaktiškai antibakteriniai vaistai vartojami tik tais atvejais, kai profilaktikos efektyvumas yra įrodytas: 
  • chirurgijoje, siekiant sumažinti chirurginių žaizdų infekcijų riziką;
  • po kontakto su pavojinga infekcine liga sergančiu ligoniu, pvz. meningokokine inf., kokliušu, difterija ir kt.
Idealiu atveju antibiotikai skiriami nustačius infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams (specifinis antibiotikų vartojimas).
 
Norint nustatyti tikrąjį ligos sukėlėją, turi būti imamas pasėlis iš uždegimo židinio ir daroma antibiotikograma. Rezultatų reikia laukti 3–4 paras, gauta informacija yra labai vertinga tolesniam gydymui patikslinti.
 
Specifinio gydymo tikslas yra maksimalus gydomasis poveikis, vartojant siauro veikimo spektro, saugų ir ekonomišką antibakterinį vaistą.
 
Įprastai antibiotikai pilnai sunaikina bakterijas po 7-10 dienų gydymo kurso, nors kartais jau po dviejų trijų dienų infekcijos nebejaučiama. Tokiu atveju privaloma ir toliau gerti antibiotikus, kad galutinai būtų sunaikintos visos bakterijos.
 
Tačiau ne kiekvienas antibiotikas gali veikti prieš tam tikrus gyvus mikroorganizmus.
 
Kas yra rezistentiškumas ir kaip jis atsiranda?
 
Sukėlėjai gali būti rezistentiški tam tikram antibiotikui, jei galimos maksimalios antibiotiko dozės nepakanka, kad juos sunaikinti ar sustabdyti jų augimą.
Skiriamos dvi rezistentiškumo rūšys: 
  • Natūralus rezistentiškumas. Kai visi vienos rūšies sukėlėjai yra nejautrūs vienam antibiotikui.
  • Įgytas rezistentiškumas. Jis atsiranda gydymo metu antibiotikais, kuriems iki tol dar buvo jautrūs sukėlėjai. Taip atsitinka, pvz, vartojant antibiotikus per mažomis dozėmis arba per trumpą laiką. Tada dalis sukėlėjų nežūva ir pakeičia savo ląstelės struktūrą taip, kad kitąkart tas pats antibiotikas jų jau nebeveikia ir taip praranda savo veiksmingumą. 
Kas yra kryžminis rezistentiškumas?
 
Kryžminis rezistentiškumas pasireiškia tada, kai tuo pačiu metu atsiranda mikrobų nejautrumas dviems ar daugiau antibiotikų. Taip dažniausiai nutinka, kai antibiotikai yra labai panašios struktūros ir/arba turi tą patį veikimo mechanizmą. Kryžminės rezistencijos pavyzdžiai yra penicilinų ir cefalosporinų grupės antibiotikai.
 
Ką reikėtų žinoti prieš vartojant antibiotikus?
 
Antibiotikai turi būti skiriami gydymui, kai tiksliai žinoma, kad jie yra veiksmingi prieš ligą sukėlusias bakterijas. Tad antibiotikų vartojimas, susirgus paprastu peršalimu, kurį sukelia virusai, nėra prasmingas.
 
Vartojant prieš sukėlėjus neveiksmingus antibiotikus, gali išsivystyti bakterijų rezistentiškumas. Sergant sunkia infekcija, prieš pradedant gydymą, ligos sukėlėjai yra nustatomi ir patikrinami. Profilaktinis antibiotikų vartojimas gali būti pateisinamas tik išimtiniais atvejais, pvz, prieš operacijas. Kitais atvejais, nepagrįstai vartojant antibiotikus, gali išsivystyti mikrobų rezistentiškumas jiems, paaštrėti ligos simptomai ar prasidėti alergija.
 
Svarbu antibiotikus vartoti paskirtomis dozėmis ir paskirtą laiką. Vartojant per mažą dozę, taip pat gali išsivystyti rezistentiškumas. Jei vartojant paskirtą dozę, pasireiškia šalutinės reakcijos, turite apie tai pranešti gydytojui. Atsižvelgdamas į aplinkybes, jis gali paskirti kitus antibiotikus. Jokiu būdu negalima savarankiškai sumažinti dozės arba nutraukti gydymą. Ankstyvas gydymo nutraukimas gali sukelti infekciją iš naujo, nes ne visi sukėlėjai buvo sunaikinti.
 
Bakterinės infekcijos visuomet pavojingos ir gali baigtis mirtimi. Bet kokiu atveju, aiškiai diagnozavus bakterinę infekciją, prasminga taikyti antibiotikoterapiją. Terapijos nauda beveik visada yra didesnė nei pašalinių poveikių rizika. Naujos kartos antibiotikai nors ir gerai toleruojami, tačiau taip pat gali turėti sunkių pašalinių poveikių. Jiems priklauso toksinis poveikis (t.y. žmogaus ląstelėms kenkiantis poveikis; pvz, aminoglikozidai kenkia vidurinei ausiai ir inkstams), netoleravimas ir alergijos, taip pat natūralios žarnyno mikrofloros sunaikinimas, tada prasideda problemos su žarnynu. Todėl po gydymo antibiotikais būtina atstatyti žarnyno mikroflorą.
 

Komentuoti

Video