Gintaras medicinoje – hipertenzija, infarktas, bronchitas ir kt.

Teksto dydis:

Gintaras medicinoje – hipertenzija, infarktas, bronchitas ir kt.

Dar garsusis medicinos kūrėjas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių.
Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas.

Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų.

Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsą. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.

Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą turinti sutraukti į save magiškoji geltonojo akmens jėga. Iki 19a. pabaigos receptuose ir alchemikų užrašuose dažnai vartoti terminai Oleum succini (gintaro aliejus), Balsamum succini (gintaro balzamas), Extractum succini (gintaro ekstraktas).

Vadovaudamasis Aurifaberio užrašais (XVI a.), Prūsijos kunigaikštis Albrechtas siunčia gintaro gabalą sergančiam Liuteriui kaip vaistą nuo akmenligės.

Iš padavimų ir mitų matyti, kad prūsai ir žemaičiai naudojo gintarą smilkalams. Kitados lietuvių gentys mirusįjį smilkydavo, kad jo vėlę apsaugotų nuo piktųjų dvasių ir jis laimingai nukeliautų pas gerąsias dvasias. Gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų, jaunavedžius – kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų su laimikiu.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras vis dar naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pvz., gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjusios nešioti gintaro karolius, nes manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą rišdavo gintaro karolėlius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.

Ir dabar Lietuvoje dažna moteris, susirgusi struma, skuba įsigyti gydomuosius gintaro karolius – nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Niekas nenuginčys bent jau to, kad gintaro karoliai, liesdamiesi prie odos, kaupia elektrostatinį krūvį, o oksiduotame paviršiuje kaip tik yra daugiausiai gintaro rūgšties. Būdama biostimuliatoriumi, laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus; stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus. Medicinoje naudojami jos preparatai.

Literatūra:

Andrée, Karl. Der Bernstein. Der Bernsteinland und sein leben. Stutgart, 1951 

Ganzelewski, Michael, Slotta, Reiner.Bernstein - Tränen der Götter. Deutsches Bergbau-Museum, Bochum, 1996

Grimaldi, D. A. Amber - Window to the past. Am. Museum of Natural History   , New York    1996

Katinas, Vladas. Baltijos gintaras. Vilnius   : Mokslas, 1983

Krzeminska, Ewa. W bursztynowej pulapce. Krakow   , 1993

Rimantienė, Rimutė. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius   , 1999

Tranyzas, Antanas. Palangos gintaro muziejus. Vilnius    1991

Weitschat, Wolfgang, Wichard, Wilfried.Atlas der Pflanzen und Tiere im Baltischen Bernstein. München: Pfeil, 1998

Komentuoti