Cholesterolis. Tiesa ir melas (I dalis)

2011.05.28 12:43

Straipsnio autorius Konstantinas Monastyrskis – sertifikuotas mitybos konsultantas (Certified Nutritional Consultant) ir Amerikos mitybos Konsultantų Asociacijos (American Association of nutritional Consultants) narys. 1976 metais baigė Lvovo Medicinos instituto farmacijos fakultetą. Konstantinas tyrinėja maitinimosi ir skrandžio bei žarnyno ligų, taip pat angliavandenių apykaitos sutrikimo (hiperglikemija, cukrinis diabetas, apkūnumas, nutukimas) tarpusavio ryšius.

Dėka jo paties sukurtų ir išdėstytų jo knygose principų, Konstantinas nugalėjo užleistą II–ojo tipo cukrinį diabetą, chronišką nuovargį ir depresiją, riešo kanalo sindromą (carpal tunnel syndrome), chronišką haimoritą, parodontozę, dirgliosios žarnos sindromą, nutukimą ir daugelį kitų „ligų nuo maisto“, kurios šiandien kamuoja ne tik jo amžininkus, bet ir jų vaikus bei tėvus.

Konstantinas parašė keturias populiarias knygas: „Funkcinis maitinimasis“ (2000 m.), „Angliavandenių apykaitos sutrikimai“ (2002 m.), „Grėsmė skaidulai“ („Fiber Menace“, 2005 m.) ir „Vidurių jutimas“ („Gut Sense“, 2009 m.). Jis publikavo daugiau kaip 200 straipsnių sveikatos ir mitybos klausimais populiariausiuose rusakalbiuose leidiniuose JAV. Taip pat jis yra autorius populiariausio angliško tinklalapio www.GutSense.org , skirto skrandžio–žarnyno trakto ligoms.

„Cholesterolis labai svarbus mūsų organizmui: jis yra pagrindinis membranos, supančios visas gyvas ląsteles, komponentas ir bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintezuojasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.

Straipsnį komentuoja gyd. kardiologas Pranas Šerpytis: Mes, kardiologai, nesakome, kad cholestertolis yra bloga medžiaga.  Cholesterolis būtinas kai kurių hormonų gamybai, smegenų ir įvairioms kitoms ląstelėms. Bet visgi, kai jo yra per daug, neišvengiamai atsiranda pavojus sveikatai, būtent mūsų kraujagyslėms. O kalbant konkrečiai apie širdies ligas: per didelis cholesterolio kiekis yra vienas iš rizikos veiksnių. Aišku, yra ir kitų lemiančių rizikos veiksnių, kurių įtaka sumuojama, bet cholesterolio vaidmuo yra labai svarbus.

Žala sveikatai priklauso ne nuo cholesterolio kiekio, kaip dažniausiai manoma, o nuo jo sudėties. Ypač tada kai kalbame apie mažo (MTL) tankio, vadinamojo „blogojo“ cholesterolio kiekį ir kada yra sumažėjęs santykis: didelio tankio (DTL) „gerojo“ cholesterolio kiekis sumažėja mažo tankio („blogojo“) cholesterolio sąskaita. MTL ir DTL cholesterolio santykis neturėtų viršyti 3; bendrojo ir DTL cholesterolio – 5. Tačiau straipsnio autorius apie problemą kalba tik iš vienos pusės, cituoja vienos rūšies duomenis, nepateikia multicentrinių tyrimų, kai yra stebima daug ligonių. Mano manymu, jis yra netikslus, straipsnyje pasigendu naujausių tyrimų rezultatų. Straipsnis yra per daug tendencingas. Žinoma, kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kuo jam tikėti, bet taip kategoriškai nuvertinti cholesterolio įtaką širdies ligoms nereiktų. (Komentaro tęsinys straipsnio pabaigoje)

Straispsnis „Cholesterolis“, enciklopedija „Britanika“. Kur šuo pakastas?

Metodinė ir klinikinė bazė kovoje su aukštu cholesteroliu remiasi tyrimų rezultatais, iškraipytais vardan vaistų gamintojų, klinikinių laboratorijų, draudimo kompanijų ir gydytojų, praktikuojančių tai, geriausiu atveju, neveiksmingam, o blgiausiu atveju – mirtinai pavojingam gydymui, materialinių interesų. Spręskite patys – ar cholesterolis jums baisus priešas, ar neįkainojamas draugas.

Žmogaus organizme yra 200-350 gr. endogeninio (vidinio) cholesterolio, kuris sintetinasi kepenyse nepriklausomai nuo maisto sudėties ir neturi absoliučiai jokio ryšio su cholesteroliu lėkštėje. Todėl 1-2 gramai maistinio cholesterolio per dieną – mažiau vieno procento – nedaro jokio poveikio organizme vykstantiems procesams.

Motinos pienas turtingas cholesteroliu (14 mg šimtui gramų) ir turi ypatingo fermento, kuris leidžia kūdikio organizmui įsisavinti cholesterolį. Žindomiems ir augantiems vaikams reikalingas riebus ir cholesteroliu turtingas maistas, kad galėtų pilnavertiškai vystytis ir funkcionuoti smegenys, nervų sistema, kaulų audiniai, imuninė sistema ir metabolizmas.

Fiziologiniu požiūriu, suaugusio žmogaus organizmas iš principo nesiskiria nuo vaiko organizmo, o pagyvenusio žmogaus organizmas reikalauja dar daugiau maistinių riebalų ir cholesterolio, nes blogiau juos įsisavina. Maistinių riebalų ir cholesterolio ribojimas vaikų, paauglių, aktyvių suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių racione – viena iš priežasčių, kodėl sutrinka vaikų vystymasis, kodėl dažniau serga ir greičiau sensta suaugusieji ir kodėl paansktyvėja pagyvenusių žmonių mirštamumas nuo degeneracinių ligų. Procesas žymiai pagreitėja, kuomet dieta, kurioje nėra riebalų, derinama su vaistais cholesteroliui mažinti.

Cholesterolis yra pagrindas lytinių hormonų (androgeno, testosterono, estrogeno, progesterono) sintezei. Lytinių organų išsivystymas ir sveikumas priklauso nuo kūdikių ir suaugusiųjų mitybos. Nevaisingumas, amenorėja (mėnesinių nebuvimas), impotencija, frigidiškumas, ankstyvas klimaksas, šlapimo sistemps ir lytinių organų ligos – visa tai neišvengiama nuriebalinto maisto ir vaistų, mažinančių cholesterolį, pasekmė.

Cholesterolis – bazė tulžies susidarymui, kuri būtina, kad galėtume virškinti, įsisavinti ir asimiliuoti nepakeičiamus riebalus iš maisto. Riebalų ir maistinio cholesterolio trūkumas maiste – pagrindinė blogojo cholesterolio lygio kilimo ir gerojo cholesterolio lygio kritimo, taip pat tulžies akmenligės ir tulžies pūslės pašalinimo priežastis, kadangi nepanaudota tulžis sudaro sąlygas iš tulžies druskų susidaryti smėliui ir akmenims.

Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo ląstelių vidaus struktūrą nuo laisvųjų deguonies radikalų griaunamojo poveikio.

Cholesterolis vaidina svarbų vaidmenį palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę.

Maistas be riebalų ir cholesterolio sugriauna žarnyno gleivinės nepralaidumą (leaky gut syndrome) ir tai leidžia toksinams iš žarnyno patekti į kraują.

Kiekviename antinksčių žievės grame yra 100 mg cholesterolio. Kodėl tiek daug? Antinksčių žievė – gyvybiškai svarbus organas. Jo pagaminti steroidiniai hormonai, kurie sintezuojasi daugiausiai iš cholesterolio, – kortikosteroidiniai hormonai ir maža dalis lytinių hormonų – dalyvauja medžiagų apykaitos ir energijos reguliacijoje. Įvairi kortikosteroidų įtaka visų rūšių medžiagų apykaitai, kraujagyslių tonusui, imunitetui ir kt. daro antinksčių žievę svarbiausia gyvybingumo palaikymo sritimi ne tik paprastomis sąlygomis, bet ir prisitaikymo prie įvairių stresų metu.

Kiekviename galvos smegenų ir nervinių audinių grame yra 20 mg cholesterolio.

Cholesterolis būtinas tam, kad smegenyse normaliai veiktų serotonino receptoriai.

Serotonino trūkumas siejamas su depresija, agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.

Vitaminas D sintezuojasi iš cholesterolio saulės šviesos dėka.

Vitaminas D (ir atitinkamai cholesterolis) būtinas vaisiaus ir kūdikio vystymuisi bei augimui, kaulų audinių regeneracijai ir mineralizacijai, normaliai nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralinės apykaitos reguliacijai, imuniteto palaikymui, dauginimosi organų veiklai.

Tai, taip sakant, baziniai faktai... Informacija iš bet kurio žmogaus fiziologijos vadovėlio. Sutikite, evoliucija – toli gražu ne kvaila. Jeigu cholesterolis būtų toks kenksmingas sveikatai, evoliucija seniai būtų išbrokavusi individus su aukštu cholesterolio kiekiu – jie būtų išmirę. Tačiau jie ne tik kad nedingo nuo žemės paviršiaus, bet ir perdavė mums savo genus, o kartu su jais ir unikalią galimybę su amžiumi sintetinti vis daugiau ir daugiau cholesterolio organizmo reikmėms:

„Cholesterolio kiekio norma žmogaus kraujo plazmoje keičiasi su amžiumi. Nuo 18–20 metų prasideda laipsniškas, nepaliaujamas cholesterolio koncentracijos kraujyje didėjimas ir vyrams tai tęsiasi iki 50 metų, o moterims iki 60–65, kol pasiekia tam tikrą pastovų lygį“.

Tipinis cholesterolio kiekis kraujyje 20–mečiams – apie 210 mg/dl, o 60–mečiams – iki 280 mg/dl.

Taip taip, būtent auga, o ne mažėja... O tie, kurių lygis yra žemas – pasmerkti ankstyvai mirčiai. Būtent tokia buvo pagrindinė 30–metų vykusio cholesterolio kiekio ir mirtingumo ryšio tyrinėjimo, kuris vyko Framinghame (Masačiusetso valstija), išvada. Šiuo tyrimu, kaip ne keista, rėmėsi anticholesteroliniai lobistai, pateisindami ir gindami savo interesus.

Šios išvados net... 1987 metų. O štai naujesnė informacija:

„Mūsų duomenys patvirtina ankstesnes išvadas apie didesnį pagyvenusių žmonių su žemu cholesterolio kiekiu kraujyje mirtingumą, ir parodo, kad nuolatinis žemas cholesterolio kiekis faktiškai padidina mirties riziką“.

Tai kur šuo pakastas? Kodėl iki šiol niekas neuždraudė vaistų nuo cholesterolio? Kodėl rizikos rodikliai buvo sumažinti nuo 220 iki 200 mg/dl? Kodėl kraujo tyrimai kelia paniką visiškai sveikiems žmonėms?

Todėl, kad visų be išimties sveikų amerikiečių, kuriems per 40 metų, cholesterolio kiekis kraujyje žymiai aukštesnis nei 200 mg/dl, ir tai automatiškai įtraukia daugiau nei 60 milijonų žmonių į ligonių sąrašą.

Ir todėl, kad, pagal ekspertų paskaičiavimus „kova“ su cholesteroliu vien tik JAV per metus atsieina 120 milijardų dolerių.

Ir todėl, kad vien tik 2001 metais penkių pagrindinių vaistų nuo cholesterolio – Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol ir Lipitor – pardavimas sudarė 25,6 milijardus dolerių...

Ir todėl, kad pacientas, kuris vartoja vaistus nuo cholesterolio, privalo lankytis pas gydytoją kas 2–3 mėnesius įsitinkinti, kad jo kepenys nepažeistos šių vaistų.

Ir todėl, kad cholesterolio kiekio kraujyje tyrimas, ekspertų paskaičiavimu klinikų laboratorijoms atneša daugiau kaip 60 milijardų dolerių pelno per metus.

Todėl, kol jums – be galo baisu, o jiems – be galo pelninga, pamišimas tęsis... „Beprotiškai pelningos“ pusės mes kol kas įtakoti negalime, o štai padaryti taip, kad nebūtų baisu – tai ne problema. Taigi, imkime ir išsiaiškinkime!

Dar tik hipotezė, o jau reikia gydytis...

Įsivaizduokite tokią situaciją... Jūs ateinate pas gydytoją ir skundžiatės galvos skausmu. Gydytojas kruopščiai jus apžiūri ir... pasiūlo atlikti kaukolės trepanaciją. Jūs klausiate:

– Gydytojau, kam man kaukolės trepanacija?

– Jums juk skauda galvą...

– Ir tai padės?

– Negaliu garantuoti, bet yra tokia hipotezė, kad galvos skausmas susijęs su padidėjusiu spaudimu kaukolės viduje... Padarysime angelę, išleisime „garą“, nukris spaudimas, tikėsimės, kad skausmas praeis...

–        Gydytojau, ar tai pavojinga?

– Nesijaudinkite! Užtaisysime angelę, išrašysime antibiotikų, laikysitės dietos, ir viskas bus gerai... koks Jūsų draudimas?

Šiam atvejui netgi galima pritaikyti Persigo postulatą, kuris teigia, kad „Protingų hipotezių, paaiškinančių tam tikrus reiškinius, skaičius begalinis“... Kitais žodžiais tariant, hipotezė visuomet atsiras, kad tik būtų poreikis – pagal įvairius paskaičiavimus, amerikiečių padidinto cholesterolio kiekio kraujyje profilaktikai kasmet išleidžiama daugiau kaip 120 milijardų dolerių, ir šios išlaidos nuolat didėja. Į šį gigantišką skaičių įeina: vaistų cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti kaina, vizitų pas gydytojus ir laboratorinių kraujo bei kepenų fermentų tyrimų kaina. Į šią sumą žinoma neįeina šimtai milijardų dolerių, kurie išleidžiami gydant šios beprotiškos bakchanalijos pasekmes...

Palyginimui: 2002 metais JAV karinis biudžetas sudarė 330,6 milijardus dolerių – tai tik tris kartus daugiau, nei išlaidos, skirtos kovai su cholesteroliu.

O viskas prasidėjo nuo triušienos...

Cholesterolio naikinimas siekiant išvengti širdies–kraujagyslių ligų prasidėjo dar gerokai prieš beždžiones, dar absurdiškesnės teorijos bazėje. Deividas Kritčevskis, rusų kilmės amerikiečių mokslininkas, aprašė aterosklerozinių plokštelių susidarymą triušių arterijose, kai į jų pašarą buvo įmaišyta sintetinio cholesterolio. Remiantis tuo buvo padaryta absurdiška išvada: jeigu triušiams, tai, suprantama, ir žmonėms. Ir, jeigu žmogui, kaip ir triušiui, neduoti cholesterolio, tai nesusidarys ir aterosklerozinės plokštelės!

Kame čia absurdas? Absurdas tame, kad triušiai, skirtingai nuo beždžionių ir nuo žmonių, – šimtaprocentiniai vegetarai, ir žolėje, kuria jie minta milijonus evoliucijos metų, cholesterolio išvis niekada nebuvo!

Sutikite, jeigu triušį, kaip beždžionę, maitinti cholesteroliu, gyvulinės kilmės organiniu junginiu, arba kokiu nors kitu, svetimu jo organizmui maistu, tai jis, žinoma, pastips anksčiau laiko ir nebūtinai nuo infarkto...

Ir vėlgi, sutikite, jeigu jus ar mane, kaip triušį, maitinti tik ganyklos žole, arba, kaip makakas, tiktai bananais – mes taip pat ilgai netempsime. Pseudomokslinių faktų marazminėse interpretacijos – ši, ko gero, viena iš tragiškiausių. Tarp kitko, marazmo būsena – tai liga dėl baltymų trūkumo, t. y., mėsos, kurios, kaip žinoma, be riebalų nebūna!

70–ųjų metų pradžioje, kai aš mokiausi Lvovo medicinos institute, mums aiškino, kad cholesterolio kiekio kraujyje tyrimai daromi tam, kad nustatytų kepenų ligas: kuo žemesnis cholesterolio kiekis – tuo blogiau, kuo arčiau mirties – tuo jis žemesnis.

Taigi, kaip galėjo nutikti tokia netvarka?

„Egzistuoja trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika“. (Markas Tvenas)

Statistikos – aukštosios matematikos mokslo srities – aš nestudijavau. Tačiau pakankamai gerai gaudausi matematikoje ir sutariu su sveiku protu, kad galėčiau išanalizuoti elementarius faktus.

Štai, pavyzdžiui...

Vienoje karalystėje, vienoje nuošalioje apskrityje teka upė. Ant dešiniojo ir kairiojo upės kranto stovi po kaimą – panašiai kaip Niujorkas ir Naujasis Džersis per Hudzoną, tik namai ten žemesni, laukai platesni ir upė siauresnė. Tai sakau todėl, kad ir oras, ir pajamos, ir derlius vienodas abiejose pusėse, tai, suprantama, ir ligos beveik tos pačios, kas labai svarbu „eksperimento tikslumui“.

Kad lengviau būtų skaičiuoti, tarkime, kad kiekviename kaime įregistruota lygiai po 2000 žmonių, o aš – didis mokslininkas, kuris užsibrėžė įrodyti, kad alkoholizmo lygis kairiąjame krante žymiai aukštesnis nei dešiniąjame.

Pavadinsime mūsų kaimus Žlobovas (kairysis krantas) ir Chamovas (dešinysis krantas). Tarkime, Žlobove 1998–2003 metais mirė 32 žmonės, iš jų keturi – nuo alkoholizmo (du girti paskendo, vienas nukrito nuo stogo, o paskutinįjį pervažiavo traktorius).

Chamove tuo pačiu laikotarpiu mirė 36 žmonės, ir tik du – nuo alkoholizmo (vienas nusigėrė „iki velniukų“, užmigo ir nebeprabudo, kitas – girtas įkrito į šulinį).

Dabar padarykime išvadas. Tarkim, aš noriu įtikinti apskrities valdžią pastatyti Žlobove blaivyklą:

Tyrimų analizė (I variantas).

Penkerių metų tyrimas, atliktas alkoholizmo ir kaimų, artimų savo demografine padėtimi, išsidėstymo upės krantų atžvilgiu ryšiui nustatyti, parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kairiojo kranto kaime 200% didesnis, nei dešiniojo.

Lentelėje išdėstyti tyrimo rezultatai:

Rekomendacijos. Remiantis statistine analize (paklaida +/-3%) rekomenduojame statyti blaivyklas kairiąjame upės krante, nes kaime, išsidėsčiusiame šioje geografinėje zonoje, alkoholizmo lygis aukštesnis 200% negu dešiniąjame krante. Tyrimo autoriai taip pat rekomenduoja užtverti kairįjį upės krantą, kad izoliuotų gyvenamąją zoną, nes 50% alkoholio aukų paskendo upėje. Dar labiau sumažinti mirtingumą galima, pakeičiant šulinius į vandientiekio sistemas, nes 50% alkoholikų mirčių Chamove ištinka prigėrus šuliniuose.

Žudanti logika, bet ar tiesa? Ypač apskrities vyriausiajam sanitarijos gydytojui, kuris medicinos institute nestudijavo stastistinės analizės ir beatodairiškai tiki „mokslininkais“, juo labiau – didžiais. Žurnalistai taip pat nestudijavo ir taip pat – tiki. Štai kaip jie pakomentavo šių tyrimų rezultatus „spaudoje“:

„Apskrities naujienos – 2003 m. birželio 25 d. – Penkerių metų tyrimai, atlikti Žlobove ir Chamove, parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kaime, išsidėsčiusiame kairiąjąme upės krante, 200% didesnis nei kaime dešiniąjame krante. Remiantis šiais rezultatais, vyriausiasis apskrities sanitarijos gydytojas drg. Neubejus pasiūlė Žlobove pastatyti blaivyklą ir užtverti kairįjį upės krantą, nes 50% mirties priežasčių – paskendimas esant neblaiviems.

Dabar įsivaizduokime, kad Žlobovo meras nenori savo kaime turėti blaivyklos, ir davė man kyšį, kad apskrities valdžią įtikinčiau statyti blaivyklą Chamove. Pone mere, jokių problemų:

Tyrimų analizė (II variantas).

Penkerių metų ryšių tarp alkoholizmo ir kaimų su artima demografine padėtimi išsidėstymo upės krantuose tyrinėjimai parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kairiąjame upės krante esančiame kaime didesnis 0,1% nei dešiniąjame krante.

Lentelėje išdėstyti tyrimo rezultatai:

Rekomendacijos. Statistinė penkerių metų laikotarpio mirčių nuo alkoholizmo atvejų analizė (paklaida +/–3%) neparodė didelio skirtumo tarp Žlobovo ir Chamovo kaimų mirtingumo nuo alkoholizmo. Esant 0,1% skirtumui tarp mirtingumo nuo alkoholio kaimuose, tikslingiau statyti blaivyklą Chamove, kuris yra tame pačiame krante kaip ir apskrities ligoninė. Ne mažiau įtikinama logika... Centrinis spaudos organas apibendrino ir pateikė mano išvadas skaitytojui suprantama kalba:

„Apskrities naujienos – 2003 m. birželio 25 d. – Be abejo, kuo blaivykla arčiau ligoninės, tuo saugiau ištikus sunkiam apsinuodijimui alkoholiu, kuomet nukentėjusiajam reikalinga reanimacija, o ne šaltas dušas. Mokslininkai pagaliau išsprendė ilgus metus trunkantį ginčą, kur statyti blaivyklą, Chamovo naudai. Mirtingumas nuo alkoholizmo Žlobove aukštesnis 0,1% nei Chamove, tačiau Chamovas yra tame pačiame upės krante kaip ir apskrities ligoninė. „Kuomet kalba eina apie gyvybę ir mirtį, 15 minučių greitosios pagalbos brigadai reiškia daugiau negu kažkokie 0,1 procento!“ – rezultatus susumavo apskrities vyriausiasis sanitarijos gydytojas gerb. Neubejus ir patvirtino apskrities administracijos sprendimą blaivyklą statyti Chamove.

Štai jums ir statistika! Kaip noriu taip pasuku... Arba, gyd. Dramondo Renny (Drummond Rennie, MD), prestižinio žurnalo „The Journal of American Medical Association (JAMA, Amerikos medicinos asociacijos žurnalas), tos pačios asociacijos, kurios nariais yra visi Amerikos gydytojai, kurių pavardės pažymėtos magiškaisiais M.D. (medical doctors), vyr. redaktoriaus pavaduotojo žodžiais:

„bet kuris žmogus, daug ir su susidomėjimu skaitantis (medicininius) žurnalus, turi pripažinti, kad nėra jokių kliūčių spausdinti informaciją apie atsitiktinius tyrinėjimus. Kad ir kokie šie tyrimai būtų padriki, hipotezės – banalios, nuorodos į literatūrą – šališkos ar linkę į asmeniškumą, kad ir kaip būtų iškreiptas sumanymas, metodologija – supainiota, rezultatų pristatymas – klaidingas, neaiškus ir prieštaringas, informacijos analizė – nukreipta savo interesams, argumentacija – neįtikinama, išvados – menkos ir nepagrįstos, gramatika ir sintaksė – pasibaisėtinos, – galiausiai jie vis tiek būna  išspausdinti“. Po savaitės New York Times neiškentė ir medicininėse naujienose pakomentavo gyd. Renny:

„Tyrinėtojai nurodo daugybę faktorių, liudijančių apie tai, kad statistinės ir metodologinės klaidos kasdienis reiškinys (medicininėse) publikacijose ir kad autoriai dažnai neranda laiko aptarti (su skaitytojais) leistinas savo rezultatų interpretavimo ribas“.

Kaip matote reali situacija Niu–Chamove ir Niu–Žlobove mažai kuo, ar net visai niekuo nesiskiria nuo situacijos mūsų nuošalioje apskrityje. Ne, atsiprašau, skiriasi... Pelnu... Vienas reikalas – vienas–du tūkstančiai valstiečių, visai kitas – 270 milijonų apkvailintų amerikiečių, ypač kai kalba eina apie jų gyvenimą ir mirtį.

Šiame kontekste (iškreiptų tyrimų) „prastūmimas“ įvairių Enro–nų ir WorldCom–mų – vaikelio vapaliojimas palyginus su tokiomis „pelningomis“ ligomis kaip aukštas cholesterolio kiekis kraujyje... Kas tai yra milijardas, kitas, o kartais ir dešimt pašalinių dolerių palyginus su pelnu, gaunamu parduodant vaistus „nuo cholesterolio“!

Viso labo tik penki pagrindiniai vaistai – Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol ir Lipitor – duoda 25,6 milijardus dolerių... Ir tai didmeninės prekybos doleriai! Kol jie pasiekia pacientus – suma dvigubinasi.

Kasmetiniai cholesterolio kiekio mažinimo kraujyje preparatų pardavimai:

VISO: 25,663,000,000 $

Sintetinių vaistų pelno norma svyruoja nuo 95% iki 99%. Dėl tokio pelno ir su tokiu pelnu iki pat šaknų „nupirksi“ kokius tik nori tyrimus ir kokius tik nori tyrinėtojus ir, kaip patvirtina ir JAMA ir New York Times, šiuos tyrimus galima be jokių kliūčių publikuoti pačiuose „moksliškiausiuose“ žurnaluose, iš kurių po to ir semiasi informacijos „gydantys“ gydytojai – „kad ir kaip būtų iškreiptas sumanymas, metodika – supainiota, rezultatų pristatymas – klaidingas, neaiškus ir prieštaringas, informacijos analizė – nukreipta saviems interesams, argumentacija – neįtikinama, išvados – menkos ir nepagrįstos...“.

Taigi, kol kas patikėkite mano žodžiu, kad cholesterolio „mažinimo“ „mokslinė“ bazė remiasi statistine analize, identiška žlobovinei ir chamovskinei! Tai, ponai, blogos naujienos.

Pagal statistiką jauni mirusieji sveikesni už senus...

Bet – tik pagal statistiką

Savo knygose aš dažnai remiuosi savo ir savo šeimos.patirtimi, ir kalbėdamas apie ligas,  ir apie sveikatą. Kai kurie skaitytojai mano, kad tai neteisinga. Sutinku. Jie teisūs dėl tos paprastos priežasties, kad vieno žmogaus ar vienos šeimos patirtis statistiškai niekam tikus. Tokiu atveju aš jiems aiškinu, jei aš praeityje būčiau buvęs sveikas, aš niekad nebūčiau grįžęs prie medicinos... Čia, kaip sakoma, nebūtų laimės, jei nelaimė nebūtų padėjusi. Tai štai. Prieš kokius šešis–septynis metus mes su mama (jai tuomet buvo 77 metai) nuvykome pas kardiologą. Ją ten apžiūrėjo, patikrino, apklausinėjo net už tris su puse tūkstančio dolerių, maloniai apmokėtus Medicare–om, po to rimtas gydytojas pasikvietė mus pas save į kabinetą:

– Gerb. Gorelik (mamos mergautinė pavardė), jūsų spaudimas normalus, kardiograma labai gera ir nuostabi echokardiograma. Mes neradome jokių problemų. Štai jums receptas dviems vaistams – vieni nuo cholesterolio, kiti nuo spaudimo, – pasakė jis ir ištiesė man receptus.

Teisingumo vardan reikia pažymėti, kad prieš mėnesį mamai buvo įstatytas į arteriją stentas – metalinis vamzdelis, panašus į spyruoklę, apsaugantis nuo infarkto. Po procedūros gydytojai nustebę pareiškė, kad  visos kraujagyslės, išskyrus šią vienintelę susiaurėjusią arteriją, mamos „kaip jaunuolės“...

Čia sureagavau aš:

– Atsiprašau, gydytojau, bet jeigu mamai viskas gerai, kam jūs jai išrašėte vaistų?

– Šiaip, dėl viso pikto, – atsakė jis. – Tegul geria po ¼ tabletės... Čia labai maža dozė.

– Bet, gydytojau, atleiskite, ji gi neturi jokių nusiskundimų! – vėl paprieštaravau aš.

Kaip dažnai būna tokiose situacijose, mūsų gydytojas sukryžiavo rankas ant krūtinės, ant jo lūpų pasirodė klaidžiojanti lengvo nepasitenkinimo šypsenėlė, antakiai pakilo į viršų, ant kaktos įsirėžė raukšlės, akyse – aiškus nepritarimas, ir po trumpo apmąstymo („iš kur gi atsirado šis avinas...“) jis daugiareikšmiškai pratarė:

– Framingham... – pabraukdamas ištartą žodį parodomuoju pirštu rezidento Klintono stiliumi, kai šis tvirtino, kad tarp jo ir Monikos Levinski sekso nebuvo.

– Framingham what? – naiviai paklausiau aš.

– Framinghamo tyrimo rezultatai parodo, kad cholesterolio sumažinimas 1%, 2% sumažina riziką susirgti koronarine širdies liga, – pradeklamavo gydytojas, ištiesė man receptą ir, pažiūrėjęs lediniu žvilgsniu, leido suprasti, kad konsultacija baigta...

Kaip jūs jau tikriausiai supratote, mama „dėl viso pikto“ nepradėjo vartoti šių vaistų, nes pašalinio poveikio sąrašo ilgis buvo beveik toks pat kaip ir šio straipsnio. Žinoma, mes nebegrįžome pas šį „rūpestingą“ gydytoją, kaip ir kad jūs niekada nebegrįžtumėte į restoraną, kuriame jums buvo patiekti sugedę kiaušiniai arba jums būtų prispjaudę į lėkštę...

Tai kas gi tas paslaptingasis Framinghamas, kuriuo taip padlaižiaudamas rėmėsi gydytojas? Viso labo tai tik mažas nuošalus miestelis Masačusetse, į kurį 1948 metais, kaip skėriai ant žalumos, supuolė gydytojų ordinas, dietologai ir statistai, kad per ilgus 30 metų išnagrinėtų eilinio amerikiečio gyvenimo ir mirties priežastis, tiksliau 5209 baltųjų vyrų ir moterų nuo 30 iki 60 metų amžiaus. Šį epochos renginį, kurio pavadinimas Framingham Heart Study (Framinghemo širdies tyrimas) finansavo JAV Nacionalinis Širdies Institutas (National Heart Institute). Pagal šio tyrimo rezultatus nuo 1950 m. iki šių dienų buvo publikuota 979 mokslinių darbų. Mokslininkai pagaliau nustatė „tikrąsias“ širdies-kraujagyslių ligų priežastis... Kokios jos?

Nenuvirskite nuo kėdės:

– Amžius – kuo jūs senesnis, tuo blogiau...

– Lytis – vyrams didesnė rizika...

– Rūkymas...

– Per mažas judėjimas...

– Nutukimas ir cukrinis diabetas...

– Aukštas kraujo spaudimas...

– Cholesterolis...

– Konstantinai, susimilkite, – pasakysite jūs, – bet gi visa tai jau buvo žinoma caro Maro laikais. Ar reikėjo veltui praleisti 30 metų ir išleisti vieną–kitą milijoną dolerių, kad sužinotume tai, kas ir taip akivaizdu! O ką cholesterolis?

O štai čia viskas priklauso nuo to, kaip manipuliuoti statistika ir kaip tai komentuoti. Vienų šaltinių teigimu kaltas aukštas cholesterolio kiekis, kitų – žemas.

Spręskite patys.

Leisiu sau dar kartą pacituoti straipsnį „Cholesterolis ir mirtingumas, 30 metų tyrinėjimai Framingheme“ iš prestižinio žurnalo Journal of American Medical Association:

„Nustatytas tiesioginis ryšys tarp sumažėjusio cholesterolio kiekio kraujyje pirmaisiais 14 metų (po 50 – K.M.) ir mirtingumo vėlesniais 18 metų. Kiekvienas 1 mg/dl cholesterolio kiekio kraujyje kritimas per metus padidina riziką bendram mirtingumui ir mirtingumui nuo koronarinių širdies ligų atitinkamai 11% ir 14%“.

Taip taip, jūs nesuklydote. Sutinkant su autorių analizės duomenimis, kuo žemesnis cholesterolio kiekis, ypač perkopus 50 m. ribą, tuo didesnis mirtingumas. Keisčiausia šioje istorijoje tai, kad mamos kardiologas ir populiarioji spauda, remdamasi šiuo straispniu, iki šiol viską teigia visiškai priešingai, būtent – „cholesterolio lygio sumažinimas 1% (per metus) 2% sumažina mirtingumo nuo koronarinių širdies ligų riziką, nors tokių duomenų straipsnyje iš vis nėra.

Dar didesnį susidomėjimą ir pamokymą teikia gydytojo Viljamo Kastelio, Framinghemo tyrimų direktoriaus (Dr William Castelli, the director of Framingham Heart Study) apibendrinimas:

„Kas Framinghame kuo daugiau valgė sočiųjų riebalų, kas kuo daugiau valgė cholesterolio, kas kuo daugiau gavo kalorijų, tuo žemesnis buvo to žmogaus cholesterolio kiekis kraujo serume... Mes pastebėjome, kad kuo daugiau žmonės vartojo cholesterolio, kuo daugiau jie valgė sočiųjų riebalų, kuo daugiau vartojo kalorijų, tuo mažesnis buvo jų svoris ir tuo labiau jie buvo fiziškai aktyvūs“.

– Konstantinai, tai mus apgaudinėja?

Apgaudinėja – čia švelniai pasakyta! Jus kvailina iškraipydami statistiką... Ir štai kodėl:

Pirmiausiai, kuo vyresnio amžiaus yra žmogus, tuo jo cholesterolio kiekis kraujyje didesnis. Tai tokia pat tiesa, kaip kad Žemė – apvali. Taip jau sukurtas mūsų organizmas: senatvė, žili plaukai, raukšlės ir cholesterolis eina koja kojon.

Antra, kuo senesnis žmogus, tuo didesnė mirties rizika, tame tarpe ir nuo infarkto ar insulto. Jeigu nuo 30 iki 50% visų mirčių ištinka dėl širdies ir kraujagyslių ligų, cholesterolio kiekis kraujyje „vyresnio amžiaus mirtininkų“ grupėje bus atitinkamas jų amžiui, t. y. bus aukštesnis negu tokioje pat dvidešimtmečių grupėje.

Sutikite, tokioje situacijoje ieškoti ryšio tarp cholesterolio ir širdies ligų lygiai tas pats kaip ieškoti ryšio tarp žilų plaukų ir infarkto, nekalbant apie tai, kad bandymai išvengti infarkto, nudažant žilus plaukus L‘Oreal dažais, yra kvaili.

Būtent tokios gudrybės su Framinghemo statistika ir ėmėsi mažiau skrupulingi tyrėjai, susiedami mirtingumo lygį su cholesteroliu, nors iš anksčiau žinojo, kad kuo senesnis žmogus, tuo jo cholesterolio kiekis kraujyje didesnis, nepriklausomai nuo mirties priežasties. Taigi, kaip noriu taip ir pasuku...

Įdomu pažymėti, kad tas pats Nacionalinis širdies institutas (JAV) dar 70–ųjų metų viduryje nustatė amžiaus ryšį: tais metais „aukštas“ cholesterolio lygis nuo 60–ties metų prasidėdavo nuo 300 mg/dl, o ne kaip dabar – visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, – nuo 200.

Lieka tik pridurti, kad žemas cholesterolio kiekis – nesveikų kepenų požymis ir charakteringas sergantiems cirozės, hepatito C, AIDS arba cukrinio diabeto paskutinėmis stadijomis. Kaip jau rašiau anksčiau, dar visai neseniai cholesterolio kiekio kraujyje tyrimus atlikdavo ne dėl jūsų kraujagyslių tyrimo, o kad nustatytų kepenų būklę. Kuo mažesnis – tuo kepenys labiau pažeistos. Juo labiau, tokio tipo ligoniai (su žemu cholesteroliu) miršta žymiai anksčiau, negu spėja sugadinti širdies ir kraujagyslių ligų statistiką.

Jeigu Framinghemo statistika paskatino jūsų kraujo tyrime „raganų medžioklę“, tai „gydymas“ nuo cholesterolio tapo neišvengiamu ir superpelningu to rezultatu. Kaip sakoma, kuo didesnis pelnas, tuo smarkiau iškraipoma statistika.

Tegul jie įrodo, kad aš – kupranugaris, tada aš nustosiu į juos „spjaudyti“...

„Monastyrskis tvirtina: mums meluoja, o netikintys tikina: Monastyrskis kliedi; vyras reikalauja: duok man lašinių: aš panikoje... Kuo tikėti?“

Taip, dilema... Leiskite patarti: tikėkite tiktai faktais! Todėl imkime ir detaliau išnagrinėkime Framinghemo tyrimo rezultatus ir cholesterolio ryšį su širdies ir kraujagyslių ligomis:

Jeigu jums mažiau nei 50 metų, per ateinančius 30 metų rizika numirti nuo bet kokios ligos cholesterolio kiekiui padidėjus kas 10 vienetų jums padidėja 5%. Kitaip tariant, jeigu jūsų cholesterolio kiekis 300 mg/dl, rizika jums numirti per ateinančius 30 metų yra 50% didesnė, nei vyrams ar moterims, kurių cholesterolio kiekis 200 mg/dl.

Jeigu jums mažiau nei 50 metų, per ateinančius 30 metų rizika numirti nuo širdies–kraujagyslių ligų cholesterolio kiekiui padidėjus kas 10 vienetų jums padidėja 9%. Kitaip tariant, jeigu jūsų cholesterolio kiekis 300 mg/dl, rizika jums numirti per ateinančius 30 metų yra 90% didesnė, nei vyrams ar moterims, kurių cholesterolio kiekis 200 mg/dl.

Jeigu jums daugiau nei 50 metų, tuomet kuo mažesnis cholesterolio kiekis, tuo didesnė rizika numirti nuo bet kokių ligų.

 Prieš pratęsiant, užduokime sau paprastą klausimą: koks gi cholesterolio kiekio ir mirtingumo tarpusavio ryšys?

Žinoma, pats artimiausias. Cholesterolio kiekis – kaip ir žili plaukai, ir plikė, ir raukšlės, ir toliaregiškumas – didėja su amžiumi: kuo anksčiau atsiranda žili plaukai arba plikė – tuo anksčiau ateina senatvė; kuo anksčiau atsiranda raukšlės arba pradedami nešioti akiniai – tuo anksčiau ateina senatvė; kuo anksčiau padidėja cholesterolio kiekis – tuo anksčiau ateina senatvė. Dabar, tarkim, aš jums pasakysiu, kad senatvė ateina dėl nuplikimo arba senatvė – nuo raukšlių arba nuo akinių... Jūs nusijuoksite ir mane ištaisysite: „Konstantinai, jūs viską supainiojote – nuplikimas atsiranda dėl senatvės, raukšlės ir akiniai – taip pat... Tai supranta net ir pirmaklasis!“

Tas pats su žilais plaukais, parodontoze, regėjimu ir t.t. Kuo daugiau žilų plaukų, daugiau iškritusių dantų, katarakta arba glaukoma iki 50–ties – tuo didesnė mirties rizika. Po 50–ties visa tai jau nebeturi reikšmės, nes daugelis vyrų ir moterų tokio amžiaus jau būna pražilę, be dantų ir su akiniais... Taip taip, ir su padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje, tačiau tai statistiškai nebeturi jokios reikšmės, apie ką, tiesą sakant, nesusigaudydami ir kalba tyrimo autoriai.

– Konstantinai, kodėl gi po 50–ties žemas cholesterolio kiekis didina mirtingumo riziką?

Ogi dėl tos pačios paprastos priežasties, dėl kurios aukštas kiekis didina mirtingumo riziką iki 50–ties.

Taip kad cholesterolis, kurio kiekis matuojamas jūsų kraujyje, yra gaminamas tik jūsų kepenyse, ir todėl mažas jo kiekis visada pasako, kad sergama kepenų ligomis. O kur nesveikos kepenys – ten ne už kalnų ir visi kiti nesusipratimai...

Dabar leiskite man užduoti jums kelis kvailus klausimus:

– Jeigu žemas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų bendrą mirtingumo riziką padidina 11% kiekvienam 1 mg/dl cholesterolio sumažėjimui, kodėl jūs geriate vaistus, mažinančius cholesterolį? (Atsakymas: „Visi geria“).

– Jeigu žemas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų mirtingumą nuo širdies–kraujagyslių ligų kiekvienam 1 mg/dl cholesterolio kiekiui padidina 14%, tai kodėl jūs geriate vaistus, mažinančius cholesterolį? (Atsakymas: „Kad ilgiau gyvenčiau“.)

– Jeigu jūsų cholesterolio kiekis žemas dėl vaistų vartojimo, ar nepadidėja jūsų mirties rizika? (Atsakymas: „Žinoma, padidėja“.)

– Jeigu vaistai, mažinantys cholesterolį, uždrausti žmonėms su nesveikomis kepenimis, ar negali jie pakenkti jūsų kepenims? (Atsakymas: „Žinoma, gali“.)

– Jeigu cholesterolio kiekis mažinamas vaistais, ir to proceso metu atliekamas kraujo tyrimas tam, kad būtų įvertinta jūsų kepenų būklė, tai ar negali tie vaistai pakenkti jūsų kepenims? (Atsakymas: „Žinoma, gali“.)

– Jeigu mano gydytojas būtų žinojęs apie ką rašė „Jamoje“ (Journal of American Medical Association) dar 1987 metais, ar jis man būtų išrašęs vaistų mažinančių cholesterolį? (Atsakymas: „Žinoma, ne“.)

– Jeigu aš žinočiau, kad aukštas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų – angliavandenių apykaitos sutrikimo pasekmė, ar stengčiausi jį pašalinti? (Atsakymas: „Žinoma, kad stengčiausi!”.)

– Jeigu aš žinočiau apie šių tyrimų rezultatus, džiaugčiausi padidėjusiu cholesterolio kiekiu po 50–ties? (Atsakymas: „Žinoma, džiaugčiausi!“.)

– Jeigu aš būčiau susipažinęs su šia informacija, ar vartočiau vaistus, mažinančius cholesterolį? (Atsakymas: „Niekada gyvenime!“.)

 Straipsnio tęsinys