Cholesterolis. Tiesa ir melas (2 dalis)

Teksto dydis:

Cholesterolis. Tiesa ir melas (2 dalis)

2013.12.27 16:22

Vis dar abejojate? Daugelis rimtų tyrimų pakankamai aiškiai parodo, kad kuo jūs esate vyresni ir kuo didesnis jūsų cholesterolio kiekis kraujyje, tuo geriau jūsų sveikatai ir ilgaamžiškumui!

Štai, pavyzdžiui, ką šiuo klausimu rašė vienas vedančiųjų Anglijoje medicininis žurnalas „The Lancet“ 2001 metų vasarą:

„Mūsų duomenys patvirtina anksčiau gautas žinias apie daug didesnį vyresnio amžiaus asmenų mirtingumą su žemu cholesterolio lygiu ir parodo, kad pastoviai žemas cholesterolio kiekis kraujyje faktiškai padidina mirties riziką“.

O štai dar vienas naujesnis, tačiau ne mažiau įdomus tyrimas Europoje, kurio rezultatai buvo išspausdinti JAV, Archive of Internal Medicine, Amerikos medicinos asociacijos organe, kuriam priklauso visi M.D.:

„Aukštas bendras cholesterolio kiekis nesiejamas su padidėjusia mirties rizika nuo širdies–kraujagyslių ligų tarp asmenų, vyresnių nei 85 metai ir siejamas su mirtingumo sumažėjimu dėl visų kitų priežasčių“. Ne–sie–ja–ma...

 Taip pat:

„...[nepriklausomai nuo MTL cholesterolio kiekio – red.] žemas DTL cholesterolio kiekis asocijuojasi su dvigubu (2.0) mirties nuo širdies–kraujagyslių ligų rizikos padidėjimu...

Tai kaip, ar paskambino jūsų gydytojas, kad atšauktų vaistų Lipitor vartojimą jūsų vyresnio amžiaus mamai ar tėčiui? Turbūt dar ne... Jie, kaip angliškai sakoma, turi excuse (pasiteisinimą): juk jiems dar nėra 85–erių. Lauksime...

O štai mokslininkų iš San Francisko, stebėjusių 350 tūkstančių (!)vyresnių nei 20 metų amerikiečių, tyrimo rezultatai: esant žemesniam nei 180 mg/dl cholesterolio kiekiui kraujyje insulto rizika padidėja 200%, rizika susirgti kepenų vėžiu – 300%, rizika susirgti plaučių emfizema ir astma – 200%, klinikinės depresijos ir savižudybės rizika – 200%, alkoholizmo ir narkomanijos rizika – 500% (University of California, San Francisco).

Dvylikos mokslinių darbų analitinės apžvalgos autoriai, siejantys cholesterolio kiekį kraujyje ir aterosklerozę, padarė išvadą, kad pristatytuose darbuose „...nebuvo įtikinamai parodytas cholesterolio kiekio kraujyje ir susirgimo arterijų ligomis tarpusavio ryšys“.

Dar 1999 m. vasario mėnesį vykusioje Amerikiečių kardiologų asociacijos konferencijoje buvo pristatytas tyrimas, kuriame žemas cholesterolio kiekis buvo siejamas su insulto rizika. Tyrimas parodė, kad asmenims, turintiems cholesterolio kiekį, žemesnį nei 180 mg/dl, insulto rizika yra dvigubai didesnė, negu tiems, kurių cholesterolio lygis 230 mg/dl.

Pasiknaisiojus giliau, tokių tyrinėjimų galima rasti tiek ir tiek... Tačiau, kaip jūs patys suprantate, įrodinėti, kad aš – ne kupranugaris – nedėkingas užsiėmimas... Jeigu kas nors netiki blaviu protu, jeigu kas nors netiki bazine senėjimo fiziologija, jeigu kas nors netiki širdies ir kraujagyslių ligų raida, jeigu kas nors bando apgauti gamtą vaistais, – jų vistiek neįtikinsi. Todėl, kol aš „spjaudysiu“ ant jų absurdiškų teorijų, tegul jie įrodo, kad aš – kupranugaris...

„Juk ąžuolui tai kenkia..., – sako kiaulei varnas, tupėdamas ąžuole. – Kai tik šaknis apnuoginsi, jis gali nudžiūti“. (I.A.Krylovas)

 Taigi, iki 50–ties aukštas cholesterolio kiekis – tai „statistiškai“ blogai... Nenuostabu: „Cholesterolis (graik. cholz – tulžis + stereos – kietas; sinonimas cholesterolis). Formulė C27H46O.

Biologine prasme svarbiausias sterinų atstovas. Organizme atlieka daugybę įvairių fiziologinių funkcijų. Žinduoliams iš cholesterolio susidaro tulžies rūgštis, kortikosteroidiniai hormonai, lytiniai hormonai, vitaminas D3“ – teigia paskutiniojo leidimo Mažoji medicinos enciklopedija (MME) straipsnyje „Cholesterolis“, kurio autoriui ir redaktoriui sunku būtų papriekaištauti nekompetetingumu ar išankstiniu nusistatymu.

Na, o jei jis, „prakeiktasis“, atlieka tiek daug įvairiausių fiziologinių funkcijų, nereikia būti labai išmintingam, kad suprastum: kuo daugiau organizme yra problemų, tuo daugiau reikalingas tas pats cholesterolis... Ką ir patvirtina MME autoriai:

„Cholesterolio koncentracijos kiekio kraujyje padidėjimas paprastai pastebimas, esant cukriniam diabetui, skydliaukės hipofunkcija (hipotireozei) [sutrikusi skydliaukės veikla. – K.M.], podagrai, nutukimui, sergant hipertoninėmis ligomis, sergant kai kuriomis kepenų ligomis, esant stipriam galvos smegenų kraujotakos sutrikimui ir kt.“

Atkreipkite dėmesį, padidėjęs cholesterolio kiekis „paprastai pastebimas“ esant tipiniams angliavandenių apykaitos sutrikimams – „cukriniam diabetui, hipotireozei, podagrai, nutukimui, hipertoninėms ligoms“.

Ir toliau:

„Padidėjęs cholesterolio kiekis nustatomas ir sergant kai kuriomis infekcinėmis ligomis, ūmiais ir chroniškais žarnyno uždegimais, tirotoksikoze (hipertireoze), širdies nepakankamumu“, – tęsia autoriai.

Visa tai muilas, ypač tuomet, kai ligoniui išrašomi vaistai cholesteroliui, iš kurio sintetinasi steroidiniai hormonai, „numušti“, o po to, jau dėl šių hormonų nepakankamumo susirgus ūmiomis infekcinėmis ligomis ir uždegimais – steroidiniai vaistai, kad sustiprintų imunitetą.

Lygiai taip pat kaip su I.A.Krylovo kiaule po ąžuolu...

Ar ne protingiau būtų šiuo atveju išrašyti ligoniui sviesto ar puodelį riebaus sultinio, kuris ne veltui liaudyje vadinamas „žydišku penicilinu“.

Tikiuosi dabar ir jums tapo visiškai aišku, kad:

Aukštas cholesterolio kiekis kraujyje iki 50–ties metų – rimtų organizmo problemų indikatorius. Pagrindinės problemos – angliavandenių apykaitos sutrikimas, virškinimo organų ligos ir infekciniai susirgimai.

Be abejo, turint tokią puokštę ligų palyginti jauname, iki 50–ties metų amžiuje, jūs turite ir žymiai didesnę mirties riziką nuo bet ko, negu bendraamžiai su žymiai žemesniu cholesterolio kiekiu. Taigi cholesterolis – viso labo tik sveikatos veidrodis, o ne ligų priežastis.

Aukštas cholesterolio kiekis, kuris kaip ne kaip, biologiniu atžvilgiu yra „svarbiausias sterinas“, apsaugo, o ne silpnina jūsų organizmą.

Mažinti cholesterolio kiekį vaistais, t. y. kovoti su nuosavu „gynėju“ ne dėl gyvenimo, o dėl mirties, šioje situacijoje taip pat netikslinga kaip ir treniruoti aklą vartininką JAV futbolo rinktinei...

Tai ką gi daryti? Kovoti su pasekmėmis (cholesteroliu) ar šalinti priežastis (ligas), dėl kurių jis padidėjęs?

Man atrodo, kad atsakymas aiškus net vaikui, kuris jau po pirmojo nudegimo niekada nebekiš piršto į ugnį.

Ir pagaliau, kad jūs nebeabejotumėte koks absurdiškas šiuolaikinis požiūris į „aukšto“ cholesterolio problemą (kuomet visus be išimties siuva pagal vieną kurpalį: daugiau kaip 200 – jau ligonis!), leiskite supažindinti jus su dar viena ištrauka iš MME (Mažoji medicinos enciklopedija):

„Cholesterolio kiekis žmogaus kraujo plazmoje keičiasi su amžiumi: jis daug žemesnis naujagimių (65–70 mg/100 ml), pirmaisiais gyvenimo metais cholesterolio kiekis padidėja daugiau negu dvigubai ir siekia, panašiai, 150 mg/100 ml, 7–8 metų vaikui cholesterolio kiekis kraujo plazmoje padidėja tik 10–15 mg/100 ml, ir lieka toks iki 13–14 metų, po to šiek tiek sumažėja. Sulaukus 18–20 metų, cholesterolio kiekis kraujyje pradeda palaipsniui, tačiau nesustodamas kilti ir kyla vyrams iki 50 metų, o moterims iki 60–65 metų, kol pasiekia tam tikrą nuolatinį lygį“.

Ne veltui oficialus „normalaus“ cholesterolio kiekis nukrito net iki 200 mg/dl: praktiškai visi sveiki amerikiečiai, sulaukę 40–45 metų, – kandidatai į vaistų vartojimą.

Sutikite, reikia labai–labai–labai daug „ligonių“, kad išsilaikytų ir augtų 25 milijardų dolerių verslas vien tik parduodant penkių pavadinimų vaistus „prieš cholesterolį“...

 Anksčiau mes išsiaiškinome, kad, remiantis daugelio tyrinėjimų rezultatais, vyresniems nei 50 metų aukštas cholesterolio kiekis nebeturi didelės reikšmės sveikatai, netgi – kuo jis aukštesnis, tuo geriau, o kuo žemesnis – tuo didesnė mirties rizika, tame tarpe nuo infarkto ar insulto. Ir čia visiškai nėra jokios gudrybės, nes:

aukštas MTL cholesterolio kiekis parodo efektyvų kepenų darbą. Kepenys dirba, kad galėtų patenkinti visus plastinius (atstatomuosius) ir imunogeninius (apsauginius) organizmo poreikius. (pasakykite savo kepenims AČIŪ!).

MTL cholesterolis (žemo tankio, taip vadinamas „blogasis”) organizmo reikmėms susidaro tik kepenyse – dėl vitamino D3 sintezės ir hormonų, prieš susidarant visų be išimties ląstelių membranoms.

Kuo didesnės organizmo reikmės (amžius, stresas, traumos, metų laikai ir t.t.), tuo kepenys daugiau sintetina MTL cholesterolio – hormonų sintezei, vitaminams ir kitoms fiziologinėms organizmo reikmėms.

Kuo mityboje mažiau maistinio cholesterolio, tuo daugiau kepenys turi sintetinti MTL cholesterolio, ypatingai svarbaus žarnyno gleivinės ląstelėms, kurios atsinaujina kas 24–48 valandas. (Taip, taip, taip, buvo atlikta daugybė tyrimų, kurių metu buvo taikyta dieta su didžiulėmis maistinio cholesterolio dozėmis. Išaiškėjo, kad kuo daugiau maiste cholesterolio – tuo žemesnis jo kiekis kraujyje).

Manau, kad dabar jums aišku, kodėl žemas „blogojo” cholesterolio lygis – tai „bloga” žinia ir kodėl ligų ir mirties rizika, sulaukus 50–ties metų, tuo didesnė, kuo žemesnis jo lygis. Sutikite, sveiku protu mąstant, reikia būti kenkėju pačiam sau, kad slopintum šią svarbią kepenų ir organizmo veiklą cheminiu įsikišimu. Suprantama, gydytojai, daugelis iš kurių patys vartoja šiuos vaistus, – visiškai ne naivuoliai. Na, o jei ne naivuoliai, – vadinasi arba nežino, arba juos suklaidino… Ir čia nėra nieko nuostabaus: organizmo biochemija – trumpas pirmų–antrų metų mokymosi kursas Medicinos institute, ir niekaip nesusijęs su bendra ligų diagnostika, tyrimų paskyrimu, receptų išrašymu ir t.t. Na, o apie vaistų gamintojų interesus beviltiška kartotis… Todėl tikėtis, kad eiliniai gydytojai išmanys organizmo biocheminius niuansus ir cholesterolio reikšmę ir nepasiduos farmacijos firmų propagandai, yra taip pat netikslinga, kaip kad kreiptis į ginekologą dėl akių ligų arba laukti, kol Burgeris Kingas ar McDonald’s nebereklamuos greito maisto per vaikų laidas.

Šiandien bendras cholesterolio lygis nustatomas, susumavus tris komponentus: LMTL (labai mažo tankio lipoproteinai) + MTL (mažo tankio lipoproteinai) + DTL (didelio tankio lipoproteinai). Paskutinis – DTL (didelio tankio) vadinamas „geruoju”, kitais žodžiais tariant, kuo jo daugiau, tuo geriau sveikatai. Čia taip pat nėra jokios gudrybės. Jeigu MTL („blogasis”) cholesterolis sintetinasi kepenyse ir keliauja į kraujo tėkmę, kad atliktų savo funkcijas, tai DTL („gerasis”) cholesterolis grįžtą į kepenis, kad taptų… tulžimi. Kuo daugiau „gerojo” cholesterolio, tuo daugiau tulžies…

Tačiau leiskite užduoti jums klausimą. O kokia gi tulžies funkcija organizme? Kaip kokia? Žinoma, kad suvirškintų ir įsisavintų iš maisto riebalus. O kas gi atsitiks, jei jūs gydytojo patarimu išbrauksite riebalus iš savo maisto raciono? Tulžies prireiks mažiau ir jūsų „gerojo” cholesterolio lygis NUKRIS… Rezultatas:

Mums reikalingas aukštas „gerojo” cholesterolio lygis, o jį mums mažina nuriebalinta dieta;

Mums tvirtina, kad mums reikalingas žemas „blogojo” cholesterolio lygis, o mums jį kelia dieta be cholesterolio.

Na, o jeigu taip, (jūs laikotės nuriebalintos dietos, o cholesterolio kiekis – didelis), vadinasi, pagal jų logiką, jums reikia vaistų… cholesterolio kiekiui mažinti.

Ir štai čia prasideda pats įdomumas. Pagal idėją, vaistų vartojimo tikslas – sumažinti mirtingumą ir pagerinti sveikatą, juk taip? Ir netgi jei, nepaisant faktų, sveiko proto ir organizmo biochemijos, nutarsime, kad aukštas cholesterolio lygis – blogai, kad jo sumažinimas prailgins jūsų gyvenimą, ir kad verta netgi rizikuoti kepenimis, užduokite sau klausimą, ar tai vyksta? Ne, nevyksta… Maža to, šie vaistai didina mirtingumą nuo kitų problemų – vėžio, insulto, artrito, osteoporozės, depresijos – ligų, siejamų su žemu cholesterolio lygiu.

Obuolys nuo obels netoli rieda…

Pradėsime nuo saugumo. Kalbama apie plačiau vartojamus vaistus, kurie priskiriami statinų (statins, slopintojai) klasei. Tai reiškia, kad farmakokinetika (farmakologijos dalis, tirianti vaistų kokybinius ir kiekybinius kitimus organizme. Veikimo mechanizmas) šiuos preparatus sutapatino ir juos vienus nuo kitų skiria tik nedidelės cheminės formulės variacijos, įpakavimas ir pavadinimai. Tai įvairiems gamintojams leidžia apeiti patentų įstatymą, kuris draudžia kopijuoti cheminę formulę, bet netaikomas kopijuojant metodiką.

Bendra šiuolaikinių vaistų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, prigimtis aiškiai matoma iš jų pavadinimų: pravastatinas, lovastatinas, simvastatinas, fluvastatinas, atorvastatinas ir cerivastatinas. Jie taipogi: Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol, Lipitor ir Baycol.

Paskutinis iš šių „brolių–nevidonų“ netgi „pagarsėjo“... Jūs turbūt prisimenate, kad 2001 metų rugpjūčio 8 d.vokiečių firmaBayer AG „savanoriškai“ atšaukė iš prekybos cerivastatin‘ą (tai tas pats Baycol ir tas pats Lipobay). Keista? Remiantis straipsniu, išspausdintu „Wall Street Journal“, nuo Baycol‘o vartojimo mirė daugiau kaip 100 žmonių.

Realus skaičius greičiausiai buvo kur kas didesnis, nes nustatyti tikrą mirties priežastį, kuomet kalbama apie vyresnio amžiaus sergančius žmones, labai sunku, o kartais tiesiog neįmanoma.

Prisiminkite anekdotą iš mūsų tarybinės praeities:

–        Jūs pas – štein į darbą priimate?

–        Ne, pas – štein nepriimame.

–        O pas – ovič priimate?

–        Ne, juo labiau...

–        O pas – ko priimate?

–        Taip, prašau...

–        Ei, Koganai, užeikite!

O dabar mano eilė užduoti jums klausimą:

– O jūs – statiną vartojate?... Na, jei vartojate, tai leiskite su jumis pasidalinti viena pikantiška smulkmena: FDA (Federal Drugs Administration arba Produktų ir vaistų kontrolės tarnyba, JAV) – ta pati tarnyba, kuri 1997 metais leido prekiauti Baycol‘u, atlikusi kruopščius jo vartojimo saugumo tyrimus, – neseniai pareiškė, kad mirtingumas nuo Baycol‘o (fatal rhabdomyolysis) 16–80 kartu didesnis, nei nuo kitų statinų šeimos vaistų. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad ir kiti statinai didina mirtingumo statistiką, tik jų „nuodėmė“ 16–80 kartų mažesnė. Turėkite omenyje, kad FDA remiasi ne realių pacientų mirties priežasčių analizėmis, o skaičiais, kuriuos ji gauna iš šių vaistų gamintojų.

Ir tai reiškia, kad mirties priežastys, vartojant statinus, įeina į jų veikino mechanizmą, ir kad tai žinoma jų gamintojams.

Man tik belieka pridurti, kad kalbama apie miopatiją (myopathy) – raumens audinių ligą, kuri pasireiškia raumenų skausmais ir jų silpnumu. „Paskutinė“ šios patologijos forma vadinasi (galima net liežuvį nusilaužti) rhabdomyolysis ir siejama su aukštu fermento creatinine kinase kiekiu, kuriam nustatyti (kartu su kitais kepenų fermentais) reguliariai ir atliekamas pacientų, vartojančių statinus, kraujo tyrimas.

Dabar atėjo laikas jums priminti, kad patys svarbiausi organizmo raumens audiniai yra ne bicepse ar tricepse, o... mūsų širdyje. Būtent toje pačioje širdyje, kurios gelbėjimui pacientai ir vartoja būtent tuos pačius statinus. Na, o jei silpnumas jaučiamas kojose ir rankose, tai nesunku įsivaizduoti, kas vyksta širdyje. Todėl, kai eiliniam pacientui, kuris vartoja šiuos garsiuosius statinus, staiga sustoja širdis (cardiac arrest) kaip tai 2002 metais nutiko garsiam (jau mirusiam) kardiologui gyd. Atkinsui, sunku imti ir suprasti, kad tai – nuo statinų.

Labai pamokoma – iš atviro gyd. Atkinso laiško pacientams:

„Trumpam laikui mano širdis nustojo plakti. Prieš dvejus metus man nustatė kardiomiopatiją (KMP, nenustatytos kilmės širdies raumens liga), kurios priežastys iki galo nežinomos. Tiesa, mano atveju mes žinome, kad kardiopatija išsivystė dėl bakterinės infekcijos, kuria susirgau išvykęs prieš kelis metus į užsienį. Kardiomiopatija – tai tokia būsena, kai širdies pajėgumas pumpuoti kraują susilpnėja dėl širdies raumens išsiplėtimo, suplonėjimo ir nusilpimo, ir neturi jokio ryšio su maitinimusi...“

Čia gyd. Atkinsas sugudravo... Visų pirma, diagnozuoti širdies raumens bakterinės infekcijos beveik neįmanoma – tai, švelniai tariant, netiesa (atleisk, Viešpatie, vos nepakalbėjau apie mirusįjį blogai).

Antra, širdies raumens nusilpimas dar ir kaip turi ryšį su maitinimusi – raumenys, tame tarpe ir širdies, susideda iš baltymų, kuriuos galima gauti tik iš... maisto.

Sunku, žinoma, įsivaizduoti, kad gyd. Atkinsui baltymų galėjo trūkti dėl maisto...

Kur gi šuo pakastas? Ar jums neatrodo, gerbiamasis skaitytojau, kad širdies raumens nusilpimas nuo kardiomiopatijos ir miopatija nuo statinų – esmė ta pati: raumuo – jis toks pat ir širdyje, ir kojoje, ir rankoje, ir Afrikoje – jis RAUMUO... O pridėjus kardio–, rezultatas nesikeičia...

Taigi, duodu galvą nukirsti, kad kardiologas Atkinsas tvarkingai vartojo tuos pačius statinus ir prisivartojo iki kardiomiopatijos. Netgi turtinga baltymais Atkinso dieta negalėjo apsaugoti gyd. Atkinso raumenų (baltyminės medžiagos) nuo šių klastingų statinų.

Sutikite, esant tokiai situacijai, sekant anekdoto apie Koganą logika, kur kas saugiau vartoti –ną (kiaulieną, avieną, jautieną) arba –tą (sviestą), –nius (lašinius) ir t.t., nei –iną (statiną)... Galų gale, aš dar nė viename medicininiame tekste neskaičiau, kad tie –niai (lašiniai) priveda iki miopatijos ar kardiomiopatijos. Greičiau, atvirkščiai – kiekvienam atletui žinoma, kad pertempti raumenys visų geriausiai „gydosi“ geru bifšteksu su sviesto padažu. Na, o šiuo klausimu mes su gyd. Atkinsu visiškai sutinkam...

Cholesterolio lygis = aterosklerozė – tai hipotezė

 Dabar apie efektyvumą. Priminsiu, kad cholesterolio kiekio kraujyje įtakos aterosklerozei koncepcija šiai dienai lieka viso labo tik hipoteze (the lipid hypothesis). Taip taip taip! Cholesterolio kiekio ir aterosklerozės tarpusavio ryšys iki šių dienų neįrodytas ir yra tik hipotezė!

Būtent šios hipotezės dėka ir „užgimė“ bei „įsigalėjo“ vaistai cholesterolio kiekiui mažinti.

Be abejo, statinai turi kai kokį trumpalaikį poveikį. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau literatūroje sutinkamos užuominos, kad šis efektas kyla ne dėl jų sugebėjimo padaryti įtaką cholesterolio kiekiui, o dėl kažkokių kitų mokslininkams nežinomų priežasčių. Aš vis tik manau, kad šis efektas paaiškinamas būtent statinų poveikiu raumenų medžiagai – kuo silpnesni lygieji kraujagyslių raumenys, tuo mažesnė tikimybė jiems patologiškai susiaurėti, kas prie gero nepriveda, ar tai būtų infarktas, ar stenokardija. O aterosklerozė kaip buvo, taip ir lieka...

Tiesą sakant, aš niekada niekur nesusidūriau su informacija apie tai, kad šie vaistai pašalina ar apsaugo nuo aterosklerozės, o skaičiau tik apie tai, kad jie kažkokiam laikui nutolina infarktą ar mirtį nuo jo.

– Konstantinai, tai ar šie vaistai nors ką nors duoda?

Taip, būtent ką nors... Kraujagyslių išsiplėtimas ir susiaurėjimas vyksta lygiųjų raumenų, kurie įeina į visų sienelių struktūrą, dėka. Be abejonės, jei miopatija (t.y. raumenų audinio liga) – pagrindinė šių vaistų šalutinio poveikio pasekmė, tuomet greičiausiai šie vaistai silpninančiai veikia kraujagysles, o tai nepastebimai ir kažkuriam laikui sumažina kraujo spaudimą ir pagerina kraujo tekėjimą... Iš čia ir kyla tas jų menkas poveikis mirtingumo nuo širdies–kraujagyslių ligų statistikai.

Ir, pagaliau, ar gali bet kokia mokslinė spauda savo gilumu, informuotumu, rimtumu ir objektyvumu prilygti Amerikos kardiologijos žurnalui (American Journal of Cardiology)... Jeigu jūsų gydytojas, juo labiau gydytojas–kardiologas, gąsdina jus aukštu cholesterolio kiekiu ir verčia gerti vaistus, straipsnis iš šio žurnalo, geriausiu atveju, ar jo ištrauka, blogiausiu atveju – (neduok, Dieve) taps jūsų infarkto priežastimi...

Cituoju savo vertimą:

„Nežiūrint į žymiai pagerėjusį „blogojo“ cholesterolio lygį [nukritimą po statinų vartojimo – red.] tarp grupių su lygiu 80 mg/dl, kalcifikuotų plokštelių susidarymo procese nebuvo pastebėta skirtumų. (9,3% per metus palyginus su 9,1% per metus). Mes priėjome išvados, kad doktrina „kuo mažiau, tuo geriau“, MTL („blogojo“) cholesterolio pamažėjimo kontekste, nepasitvirtina kalcifikuotų plokštelių susidarymo greičio pasikeitime“.

Pamanykit tik... Mažinti cholesterolio kiekį, nemažinti – jokio skirtumo. Na, o tai, kad ten kepenys genda ir raumenys džiūsta, atleiskite, gerieji ponai!... Norėjome kaip geriau, gavosi... – kaip visada.

 –  Konstantinai, – galbūt jūs šmeižiate, – juk šiuos vaistus reikėtų nedelsiant uždrausti! Jie juk nenaudingi... Jie juk žmones luošina.. Netgi gydytojus... Plėšikavimas kažkoks...

–   Absoliučiai sutinku. Straispnis buvo išspausdintas 2003 metų rugpjūčio 1 dieną... O kokia šiandien diena? Ir ką, uždraudė?

Tai ką gi man daryti?

Imkim ir smulkiau išnagrinėkime cholesterolio funkcijas ir vaidmenį mūsų organizmui, kad galėtume „be baimės ir priekaištų“ valgyti mėsą, kiaušinius, sviestą ir grietinę. Štai taip medicinos redaktoriai aprašo cholesterolį enciklopedijoje „Britanika“ (aš remiuosi šiuo viešu ir autoritetingu šaltiniu, o ne ezoterine ir nepasiekiama moksline mokymosi priemone, kad jūs patys galėtumėte įsitikinti informacijos patikimumu ir tikrumu):

Pradėkime nuo pradžių. Kas tai yra cholesterolis? 

„Cholesterolis – į vašką panaši medžiaga, kuri yra kraujo plazmoje ir visose gyvūnų ląstelėse. Chemine prasme cholesterolis – steroidų grupės organinis junginys, jo molekulinė formulė C27H46O. Natūraliame pavidale cholesterolis atrodo kaip kristalizuota medžiaga be kvapo ir skonio. Cholesterolis būtinas mūsų gyvybei (išskirta autoriaus – red.). Jis sudaro visų gyvūnų ląstelių membranos pagrindą ir yra bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintetinasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.

Po kai kurių nukrypimų apie cholesterolio žalą organizmui (nežiūrint į tvirtinimą, kad cholesterolis „būtinas organizmui“), autoriai tęsia:

„Cholesterolis netirpsta kraujyje: jis turi būti prisirišęs prie baltyminių junginių – lipoproteinų – tam, kad galėtų judėti kraujyje. Mažo tankio lipoproteinai (MTL) transportuoja cholesterolį iš kepenų (jo sintezės vietos) į įvairius audinius, kur jis atsiskiria nuo lipoproteino ir yra panaudojamas organizmo ląstelių. Didelio tankio lipoproteinai (DTL), transportuoja nepanaudotą ar panaudotą cholesterolį atgal į kepenis, kur jis virsta tulžies rūgštimi ir po to pašalinamas [su tulžimi]“.

Nereikia būti nei lipidų chemijos, nei organizmo biochemijos specialistu, kad suprastum vieną aiškią tiesą: iš maisto produktų į kraujo apytaką patenka tik tie komponentai, kurie gali ištirpti kraujyje, kitais žodžiais tariant – tirpūs vandenyje. Cholesterolis jiems vienareikšmiškai nepriklauso, nes jis netirpus. Ir, žinoma, maisto produktuose taip pat nėra mažo tankio lipoproteinų (MTL), nes lipoproteinai (MTL, „blogasis“ cholesterolis) sintetinami tik kepenyse, o ne gaunami iš jūsų skrandžio ir žarnyno, t.y. ne iš maisto produktų.

Sutikite, jeigu cholesterolis negali iš skrandžio ir žarnyno patekti į kraujotaką, jis niekaip negali patekti ir į kepenis, kur vyksta jo susijungimas su lipoproteinais.

Iš to seka, kad bet koks cholesterolio mūsų maiste ir kraujo apytakos tarpusavio ryšys – visiškas absurdas ir teoriškai, ir praktiškai.

Net jeigu toks ryšys ir būtų, neužmirškite, kad sveiko žmogaus kepenys pagamina iki 2000 mg cholesterolio per dieną, ir papildomi 500–600 mg cholesterolio maiste galėtų pakeisti jūsų kraujo balansą tik 25–30%.

Riebalai nuo visų bėdų

Antropologiniai tyrimai rodo, kad cholesterolio lygis kraujo plazmoje didėja atvirkščiai proporcingai riebalų ir cholesterolio kiekiui tiriamųjų grupės maiste, t.y. kuo mažiau riebalų ir cholesterolio maiste, tuo didesnis cholesterolio kiekis kraujyje. Ir štai kodėl:

Visoms be išimties organizmo ląstelėms reikalingas cholesterolis, kaip ląstelių membranos komponentas, kuris reikalingas erdvinei ląstelės „skeleto“ konfigūracijai palaikyti.

Tulžies susidarymas ir išsiskyrimas vaidina pagrindinį fiziologinį vaidmenį cholesterolio balanso reguliacijoje. Riebalų trūkumas maiste nuslopina tulžies, kuri gaminasi iš didelio tankio lipoproteinų („gerojo“ cholesterolio, DTL), sekreciją.

Žarnynas – vienas didžiausių ir aktyviausių organų. Žarnyno paviršius (gleivinė ir enterocitai–žarnų epitelio ląstelės) visiškai atsinauja kas kelias dienas.

Cholesterolis iš maisto įsiskverbia į žarnyno ląsteles (enterocitus) micelių (tulžies rūgšties agregatų) pavidalu.

Jeigu maiste nepakanka cholesterolio žarnyno ląstelėms atsinaujinti, organizmas priverstas tą trūkumą kompensuoti mažo tankio cholesteroliu, sintetinamu kepenyse, kurį naudoja toms pačioms reikmėms kitų organų ląstelės.

Tokio sudubliuoto mechanizmo būtinumas akivaizdus ir tikslingas – evoliucijos eigoje žmogaus organizmas prisitaikė prie maisto „įvairovės“, padiktuotos metų laikų ir gyvenamosios vietos. Šią teoriją patvirtina indų–vegetarų tyrinėjimas, kurių mityboje beveik nėra cholesterolio, tačiau cholesterolio kiekis kraujyje – 300–350 mg/dl; o tokioje pat eskimų grupėje, kuri maitinasi beveik tik mėsa ir žuvim, cholesterolio kiekis retai kada perkopia 205–220 mg/dl, nežiūrint į tai, kad per dieną jie su maistu gauna 800–1000 mg cholesterolio.

 Štai dar kokias svarbias funkcijas mūsų organizme atlieka cholesterolis:

Cholesterolis yra lytinių hormonų (androgenas, testosteronas, estrogenas, progesteronas) ir kortikosteroidų – hormonų, kurie saugo mus nuo streso, o mūsų organizmą – nuo vėžio ir širdies ligų, sintezės pagrindas.

Cholesterolis – nepakeičiamas sintetinant riebaluose tirpų vitaminą D. O jis būtinas kaulinio audinio augimui ir regeneracijai, centrinės nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralų apykaitai, imunitetui, dauginimosi organams, o taip pat normaliam kūdikio augimui ir vystymuisi.

Cholesterolis – tulžies, be kurios visiškai neapsieinama virškinant ir įsisavinant nepamainomuosius riebalus iš maisto medžiagų, susidarymo bazė.

Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo vidines organizmo struktūras nuo ardančio laisvųjų deguonies radikalų, susidarančių medžiagų apykaitos procese ir veikiant aplinkai, poveikio. Tai ir paaiškina faktą, kad cholesterolio kiekis kraujyje auga su amžiumi – cholesterolis saugo organizmą nuo pažeidimų, vedančių prie širdies ir vėžinių susirgimų.

Cholesterolis atlieka pažeistų arterijų atstatomąją funkciją. Aterosklerotinės plokštelės – ne kas kita, kaip suglebusių arterijų apsauga nuo susidėvėjimo. Kaltinti cholesterolį dėl širdies ligų – lygiai tas pats, kaip kaltinti nenudažytą suriku geležį dėl to, kad ji surūdijo.

Cholesterolis būtinas normaliai serotoninų receptorių veiklai smegenyse. Serotoninas – cheminis komponentas, kuris atsakingas už „gerą nuotaiką“ ir jo trūkumas (kaip ir mažas cholesterolio lygis kraujyje) siejamas su depresija, agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.

Maistinis cholesterolis vaidina labai svarbų vaidmenį, palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę. Vegetarinis maistas, neturintis cholesterolio, dažnai priveda prie žarnyno gleivinės pažeidimų ir pralaidumo, o tai leidžia atliekoms patekti į kraują su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

 Tyrimų duomenys rodo, kad žmogaus organizme yra iki 350 gr. cholesterolio, o cholesterolio kiekis kraujyje didėja kartu su amžiumi: 65–70 mg/dl tik gimus ir 200–300 mg/dl – sulaukus 50–60 metų.

O kur gi dėti infarktą?

Tai, kad aterosklerozinės plokštelės užkemša kraujagysles – akivaizdu ir neginčijama. Tai, kad smarkiai užsikimšusios kraujagyslės priveda iki infarkto – ne mažiau akivaizdu ir neginčytina. Klausimo esmė kita, kas gi šiame procese pirmas – aterosklerozė (suglebę ir neelastingos kraujagyslės) ar maistinis cholesterolis? Ir ar gali maistinis cholesterolis iš esmės įtakoti aterosklerozės atsiradimą ir tolesnį jos vystymąsį?

Šiame kontekste panagrinėkime kai kuriuos faktus:

Pradėkime nuo to, kad mokslinėje literatūroje aterosklerotinės plokštelės, kurios susidaro ant kraujagyslių sienelių, vadinamos calcified plaque, t.y. kalcifikuotos plokštelės...

Kraujagyslių kalcifikacija daugeliui prasideda jau jaunystėje. Vadinasi kalcifikacija – vienas iš teigiamų evoliucijos procesų, kurio esmė – pažeistų kraujagyslių apsauga nuo suirimo. Šalia kalcio šiose plokštelėse yra ir kitų mineralų, lipidų (riebalų), lipoproteinų (cholesterolio), ląstelių liekanų, baltymų ir kitų kraujo komponentų. Kalcifikacija – labiau „subrendusi“ aterosklerotinių plokštelių susidarymo stadija. Visai „jaunose“ plokštelėse daugiau lipidų, negu kalcio ir kraujagyslės šiose vietose labiau pažeidžiamos... Šioje vietoje kyla klausimas – kodėl gi cholesterolis – žalingas, o kalcis – naudingas... Juk, pagal „pavojingojo“ cholesterolio logiką, kalcis taip pat pavojingas... Laimei, iki tokio marazmo mes dar nepriėjome, na, o maistinis cholesterolis paprasčiausiai pasirodė daug lengvesniu taikiniu, nei kalcis, kurio deficito pasekmės labiau akivaizdžios...

Kultūrose ir regionuose, kuriuose dominuoja turtingas cholesteroliu baltyminis–riebalinis maisto racionas ir labai mažai arba visai nevartojama angliavandenių, susirgimų širdies–kraujagyslių ligomis praktiškai nėra.

 Todėl mažai tikėtina, kad didelis cholesterolio kiekis maiste stimuliuoja aterosklerozės vystymąsį. Prisiminkite „prancūziškąjį paradoksą“: mirtingumas nuo širdies–kraujagyslių ligų tarp prancūzų vyrų yra dvigubai mažesnis, negu tarp amerikiečių, ir jo beveik nėra tarp prancūzių moterų. Kiekvienos dienos prancūzų maisto racionas turtingas riebalais ir baltymais: stalai lūžta nuo žąsų kepenėlių (600 mg cholesterolio vienoje porcijoje), grietinėlės, sviesto, sūrių, riebios jautienos ir avienos, riebaus sultinio iš kaulų smegenų, kumpio...

Nutukimas, cukrinis diabetas ir aterosklerozė – lydintys susirgimai. Diabetas ir aterosklerozė vegetarus pažeidžia žymiai anksčiau, negu valgančius mėsą. Kuo daugiau mityboje angliavandenių, tuo greičiau progresuoja nutukimas, diabetas ir aterosklerozė. Tokiu būdu, cholesterolis, kurio vegetarų maiste praktiškai nėra, negali tapti aterosklerozės priežastimi.

Cholesterolio forma (MTL), dalyvaujanti plokštelių ant kraujagyslių sienelių susidaryme, sintetinasi tiktai kepenyse. Žinoma, kad kuo daugiau cholesterolio maiste, tuo mažiau cholesterolio gaminasi kepenyse. Tokiu būdu, tik cholesterolis, gaminamas kepenyse, o ne patenkantis su maistu, „atsakingas“ už plokštelių susidarymą, jeigu, žinoma, tikėti šia beprotiška teorija. Ir tokiu atveju, pagal idėją, gydytojai turėtų paskirti dietą, turtingą cholesteroliu, kad sumažintų „kepeninio“ cholesterolio kiekį.

Iš anksčiau pateiktų teiginių seka, kad aterosklerozė visada atsiranda pirmiau nei užsikimšusios kraujagyslės, o cholesterolis viso labo tik atlieka „tinkavimo“ darbus pažeistose, susenusiose kraujagyslėse. Ir kiekvienas praktikuojantis kardiologas žino (bet negali paaiškinti, kodėl) – kad žmones su „normaliu“ cholesterolio kiekiu kraujyje infarktas ištinka ne ką rečiau negu tuos, kurių cholesterolio kiekis padidėjęs. Susimąstykite – žiūrint iš aterosklerotinių plokštelių susidarymo mechanizmo pusės, koks gi skirtumas kiek to cholesterolio yra kraujyje – 200 ar 300... Visiškai jokio – netgi 20 mg/dl bus pakankama...

Tad kodėl gi, nepaisant akivaizdžių ir neginčijamų faktų, anticholesterolinė isterija netyla, bet dargi stipriau įsiplieskia visame pasaulyje? Cholesterolis farmacinėms firmoms – lengvas masalas, kuriuo galima pelningai uždirbti.

Aterosklerozė, kaip pasipelnymo objektas, jiems netinka, nes tai gyvenimo būdo ir amžiaus liga, kuri nenustatoma atlikus paprastą kraujo tyrimą, ir, žinoma, „negydoma“ superpelningais vaistais.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad normalaus cholesterolio lygis iš pradžių buvo 240 mg/dl, po to – 220, o dabar jau nukrito iki 200 mg/dl. Kuo žemesnė norma, tuo daugiau isterijos, kuo daugiau isterijos, tuo dažnesni vizitai pas gydytojus, tuo dažniau daromi tyrimai, tuo daugiau „ligonių“ ir receptų vaistams, kurie įsiterpia į kepenų biocheminius procesus ir blokuoja cholesterolio sintezę ir tuo pačiu visą eilę gyvybiškai svarbių procesų, nežiūrint į tai, kad cholesterolis būtinas organizmui: jis yra pagrindinis gyvūnų ląstelių membranos komponentas ir bazinis tulžies rūgšties, steroidų, hormonų ir vitamino D sintezės komponentas.

Na ir kas? Ogi štai kas: pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis (1997 m.), po širdies–kraujagyslių ligų, vėžys – antra lyderiaujanti mirtingumo JAV priežastis, nusinešanti daugiau kaip 540 tūkstančių gyvybių per metus. Be abejo, anticholesterolinė ir antiriebalinė kampanija kartu su perdirbtais produktais, sintetiniais riebalais, padidintu angliavandenių kiekiu maiste įnešė svarų indėlį į šią situaciją. Nenuostabu, kad kasmetinis mirtingumas nuo vėžio trečiojo pasaulio šalyse – kur maisto racionas primityvus ir nėra išvystyta sveikatos apsauga – sudaro tik 5%, kai tuo metu JAV – 23,3% (14,5% Rusijoje). Nežiūrint į šią „paguodžiančią“ statistiką, kasmetinis mirtingumas nuo visų kitų priežasčių Rusijoje (1,38%) žymiai didesnis nei JAV (0,86%), bet tai jau visiškai kitos priežastys, kurių šiame straipsnyje neanalizuosime.

Ir nekaltinkite savo „eilinio“ gydytojo, kuomet jis išrašo jums cholesterolį mažinančių vaistų – tikėtina, kad jūsų gydytojas taip pat vartoja šiuos vaistus ir išrašo juos savo artimiesiems. Juk gydytojų protas dar labiau „praplautas“ anticholesteroline propaganda, nei pacientų, jeigu atsižvelgti į tai, kaip tai naudinga jų praktikai. Todėl, prieš išgeriant eilinę tabletę cholesterolio mažinimui (kas pareikalaus periodiško kepenų tikrinimo dėl negrįžtamų patologinių pakitimų), prisiminkite, koks svarbus cholesterolis mūsų organizmui... Nekalbant jau apie tai, kokios svarbios mūsų organizmui kepenys!

Jeigu jums aukštas cholesterolio lygis kraujyje

Atkreipkite dėmesį ir į tai, kas gerai žinoma specialistams–kardiologams: bendras cholesterolio lygis nėra objektyvus aterosklerozės išsivystymo pranašas ar rodiklis. Aukštas mažo tankio lipoproteinų (MTL, „blogasis“ cholesterolis) lygis kompensuojamas aukštu didelio tankio lipoproteinų (DTL, „gerasis“ cholesterolis) lygiu iki tol, kol „blogojo“ ir „gerojo“ cholesterolio tarpusavio santykis 3,5. Jeigu jūsų bendras cholesterolio lygis, pavyzdžiui, 320 mg/dl, kuriame „blogasis“ – 240, o „gerasis“ – 80 (240 / 80 = 3), tai jūsų situacija žymiai geresnė, nei tų, kurių cholesterolio lygis tik 180, kuomet „blogasis“ – 150 ir „gerasis“ – 30 (150 / 30 = 5). Vienareikšmiška, esant žymiai aukštesniam cholesterolio lygio koeficientui (jis taipogi yra ir aterogenezės arba polinkio į aterosklerozę indeksas) problemų atsiradimas labiau tikėtinas...

Dar kartą noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad šie duomenys nėra širdies ir kraujagyslių ligų priežastimi, o tik parodo jų patologinę būklę.

Įdomu, kad JAV, norint dar labiau prigąsdinti pacientus ir „priversti“ juos dažniau tikrintis, klinikinės laboratorijos taip pakeitė autogenezės indekso apskaičiavimo metodologiją, kad jis praktiškai visada būtų aukštas. Vietoj to, kad dalinti MTL iš DTL, dabar dalinamas bendras kiekis iš „gerojo“: (MTL + DTL) / DTL.

Šiandien visur JAV (ir „prabangiose“ klinikose Rusijoje) siekiama to, kad bendras cholesterolio kiekis neviršytų 200–220 mg/dl. Šių rodiklių siekiama nuriebalinto maisto (mažinamas „gerasis“ cholesterolis) ir vaistų, įsikišančių į kepenų veiklą (blokuoja „blogojo“ cholesterolio sintezę), pagalba. Rezultatas? Tai mirtinas pavojus išgąsdintiems pacientams, tačiau pelninga „gydantiems“ gydytojams, klinikinėms laboratorijoms ir vaistų gamintojams (ypač JAV).

– Konstantinai, tai koks gi cholesterolio kiekis kraujyje yra normalus?

„Normalaus“ nėra... Yra „tipinis“ kiekvienai amžiaus grupei. Suprantama, kad labai žemas palyginus su „tipiniu“ – blogai... Labai aukštas palyginus su „tipiniu“ – ne labai gerai...

Koks gi lygis yra „tipinis“ daugumai? Nuo 210 mg/dl – iki 20 metų ir iki 280 – vyresniems nei 60 metų. Iš kur aš imu šią informaciją? Taigi iš paties prestižiškiausio medicininio vadovėlio, kurį leidžia Merck&Co, Inc., gamintojas Mevacor-a (2001 metais parduota daugiau kaip 7 milijardai vnt.).

Galima mirti iš juoko... Didžiajai gyventojų daliai iki 20 metų – nuo 210 mg/dl ir daugiau kaip 280 mg/dl – nuo 60 metų... Tai TIPINIS, t.y. normalus to amžiaus grupėms...

Dabar suprantate kaip uždirbami 7 milijardai dolerių per metus parduodant vien tik Mevacor? Labai paprasta: paskelbė (tame pačiame Merck), kad 200 mg/dl lygis „optimalus“ ir viskas, o kam aukštesnis – keliaukite į rizikos grupę, tai yra – keliaukite vaistų...

Štai taip visi sveiki JAV (ir pasaulio) gyventojai ir pateko (įkliuvo) į rizikos grupę! Kitaip ir nepasakysi, jei „tipinis“ cholesterolio lygis sveikųjų daugumai svyruoja nuo 210 iki 280 mg/dl!

Tai ką, jei jūsų cholesterolio kiekis „padidėjęs” ar „smarkiai padidėjęs” – per 280–300 mg/dl – iš pradžių padėkokite savo kepenims už tai, kad jos efektyviai atlieka savo darbą, nustatykite koeficientą, palyginkite gautus skaičius su jūsų amžiumi ir maitinimosi stiliumi ir, pagaliau, suvalgykite gabaliuką riebios mėsos. Ir jūsų organizmas atsilygins ne tik sveikata, ilgaamžiškumu, regėjimu, klausa, atmintim, koncentracija, erekcija, stipriais raumenimis, sveikais kaulais ir puikia išvaizda, bet ir… cholesterolio lygiu, kuris reikalingas būtent jums! O koks tai lygis – žino tik jūsų kepenys ir ponas Dievas.

Funkcinis maistas ir cholesterolio lygis

Taip vadinamoji Atkinso dieta – maitinimosi stilius labiausiai artimas funkciniam. Kaip ir funkcinis maitinimasis, jis išbraukia angliavandenius ir neriboja neorganinių baltymų bei gyvulinės kilmės riebalų, t.y. produktų, turtingų cholesteroliu.

Stulbinančio neatsakingumo ir neišmanymo ribose, o, gal būt, iš baimės gauti nepageidaujamų rezultatų, kurie sumažintų pacientų skaičių jo klinikoje, ar susidomėjimą jo knygomis, o tuo pačiu ir papildų pardavimą, multimilijonierius gyd. Atkinsas, vienas turtingiausių gydytojų pasaulyje, savo veiklos pradžioje neorganizavo nė vieno rimto, nepriklausomo, objektyvaus savo rekomendacijų, kurios pirmą kartą buvo išspausdintos dar 1972 metais, tyrimo.

Kaip jūs jau pastebėjote, aš nejaučiu gyd. Atkinsui didelės meilės. Jeigu šis gydytojas laiku būtų atlikęs savo darbą ir savo, kaip gydytojo pareigą (prisiminkite, yra tokia senovės graiko Hipokrato priesaika), galbūt šiandien nebūtų nei anticholesterolinės isterijos, nei diabeto epidemijos, kurios nusinešė, nusineša ir dar nusineš milijonus gyvybių, tame tarpe, mano manymu, jo paties.

Kodėl? O todėl, kad 2003 m. pavasarį vienu metu buvo aprašyti ir „New England Journal of Medicine, creme de la cream“ – (akademinėje medicininėje spaudoje JAV) išspausdinti du tyrinėjimai. Mokslininkai lygino Atkinso dietos (low–carb diet) efektą su nuriebalinta (low–fat) dieta dviejose pacientų, turinčių viršsvorį, grupėse. Rezultatai, populiarios spaudos žodžiais, vienareikšmiškai patvirtino, kad:

„Abiejų tyrimų rezultatuose pacientų, kurie vadovavosi Atkinso dieta, „gerojo“ cholesterolio ir trigliceridų (arba riebalų) kiekis kraujyje žymiai pagerėjo. Nebuvo „blogojo“ cholesterolio ir kraujo spaudimo pakitimų“.

Aš nesiimu cituoti šių tyrimų rezultatų iš originalo (NEJM), nes jie parašyti labai „techniška“ kalba. Kreipsimės į Journal Watch Cardiology (medicininis žurnalas, skirtas kardiologams). Štai kaip aprašo šiuos rezultatus suprantama kalba gyd. Harlan M.Krumholz, MD:

„Dviejose grupėse 12 mėnesių laikotarpyje bendras ir MTL („blogojo“) cholesterolio lygis labai nepasikeitė, tačiau grupėje, vartojusioje mažiau angliavandenių (Atkinsono dieta – red.), per 12 mėnesių triglicerinų lygis žymiai sumažėjo (-28%, lyginant su +1%), o DTL („gerojo“) cholesterolio lygis žymiai padidėjo (+18% lyginant su +3%).“

Štai tokie reikalai mūsų karalystėje, gerieji ponai... Kuo daugiau maisto racione riebalų, tuo mažiau trigliceridų ir tuo daugiau „gerojo“ cholesterolio. Žymiai daugiau... Ko, tarp kitko, niekada nereikėjo įrodinėti žmogui su normaliomis fiziologijos žiniomis. Ką senų senovėje įrodė mūsų protėviai, tautos ir individai, kurie dar kol kas sveikame prote... Ką senų seniausiai žino mano skaitytojai ir pasekėjai. Sutikite, geriau vėliau, negu niekad.


 

Gyd. kardiologo Prano Šerpyčio koementaro tęsinys:Teisingas teiginys, kurį autorius primena, yra tas, jog reikia sekti didelio ir mažojo tankio cholesterolio santykį. Žinoma, nesiūlau iškart pradėti nuo vaistų, pradžia galėtų būti dieta, turtinga Omega 3 riebalų rūgštimis (Viduržemio jūros dieta).

Kadangi straipsnio autorius yra biochemikas, tai biocheminiai mechanizmai yra išaiškinti gerai, bet lazda perlenkta toje vietoje, kad visiškai nereikia kreipti dėmesio į cholesterolio kiekį. Paprastam žmogui, atėjus pas gydytoją, orientacijai, kaip signalo, visiškai pakanka vieno skaičiaus, nusakančio jo organizme esančio cholesterolio koncentraciją, bet įvertinus visus kitus rizikos veiksnius ir ypač tada, kai jų iš tiesų yra, reikia žiūrėti į blogojo ir gerojo cholesterolio santykį.

Grįždamas prie straipsnio paminėsiu, kad sutinku, jog nereiktų cholesterolio lygio žymiai sumažinti, bet per didelis kiekis vis tiek yra nenormalu.

Europoje vadovaujamės naujausiomis Europos kardiologų draugijos kardiovaskulinių ligų prevencijos rekomendacijomis, paskelbtomis 2003 metais ir atnaujintomis 2007 metais. Pagal jas lipidų normatyvai nesergantiems kardiovaskuline liga skiriasi nuo normatyvų jau sergantiems. 

I. Nesergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar diabetu:

  • bendrasis cholesterolis < 5 mmol/l
  • MTL cholesterolis < 3 mmol/l
  • DTL cholesterolis vyrams > 1,2 mmol/l; moterims > 1,4 mmol/l
  • trigliceridai

II. Sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar diabetu:

  •  bendrasis cholesterolis  < 4,5 mmol/l
  • MTL cholesterolis  < 2,5 mmol/l
  • DTL cholesterolis vyrams > 1,2 mmol/l; moterims > 1,4 mmol/l
  • trigliceridai   

Bendrojo cholesterolio padidėjimo lygiai: 

  •  saikingai padidėjęs:  5 - 6,5 mmol/l
  • ženkliai padidėjęs: 6,5 - 8 mmol/l 
  •  kritiškai padidėjęs: > 8 mmol/l

MTL cholesterolio padidėjimo lygiai:

  • saikingai padidėjęs:  3 - 4,1 mmol/l
  • ženkliai padidėjęs:  4,1 - 6 mmol/l
  • kritiškai padidėjęs: > 6 mmol/l

Trigliceridų padidėjimo lygiai:

  • saikingai  padidėję:  1,7 – 4,5 mmol/l
  • ženkliai padidėję:  4,5 - 11 mmol/l
  • kritiškai padidėję: > 11 mmol/l  

Komentuoti

Skaitytojų komentarai (4)

Andrius 2014.12.16 19:15

Na ten tipinis paleo dietos straipsnis, labai daug galyku zymiai perdeta. Manau vertingiausiai yra kito gydytojo komentaras po straipsniu.

Sutinku, kad cholesterolio vaistais mazinti nereikia, ir is to naudos mazai ir priedo daroma zala. Bet maitinantis teisingai tas cholesterolis ir kiti rodikliai gali sumazeti naturaliai.

Bet yra labai gerai zinoma, kad veganiska mazai riebalu turinti dieta, isvalo net ir labai uzkimstas kraujagysles, yra ne vienas publikuotas tyrimas apie tai (ant pubmed.com iveskite ''Dean Ornish'' rasite ne viena publikuota studija) . https://www.youtube.com/watch?v=AYTf0z_zVs0
https://www.youtube.com/watch?v=GQb5Fe6hZXw

Kiek zmoniu yra isgydes DR. McDougall, Dr. Neal Bernard, Dr. Esselstyn, Dr. Gary Null, kurie seka ir propoguoja veganiskas mazai riebalu turincia dieta.

Priedo daug paleo pasekeju turi virsvorio ar yra nutuke, jau ne karta buvau idejes sita video, https://www.youtube.com/watch?v=_N-Gaw3KIag Manau si video pasako viska.

<strong>Del ten Atkinso tai is viso juokinga. Ka ten Dr. Atkinsas priaugo svorio del cholesteroli mazinanciu vaistu? Zinoma kad ne. Zmogus mire budamas nutukusiu katergorijoje, kas velgi duoda gera indikacija, kad tokia dieta ilgalaikiu rezultatu neduoda. </strong>

Ir sekant tokia dieta cholesterolis ir kiti neigiami rodikliai sumazeja naturaliai, ar net isgydomas ar sumazinamas prostatos vezio progresavimas.

Tokio efekto tikrai nepasieksi valgydamas Paloe dieta, kur dominuoja riebalai ir gyvuliniai produktai.

Ten straipsnyje kalbama apie Vegetarus (pagrinde nevalgo mesos, bet valgo zuvi, pieno produktus, kiausinius), o ne veganus, kurie nevalgo jokiu gyvuliniu produktu.
Taip pat veganas veganuo nelygus, yra daug veganu, kurie valgo ivairius nesveikus veganiskus produktus, kaip vegan burgers (zinoma jie gal ir geriau nei mesa, bet tokia junk veganiska dieta optimalios sveikatos nepasieksi), arba naudoja labai daug riebalu.
Vegetarai daznai valgo daug pieno produktu, kas gali labai pakelti cholesteroli.

Dauguma ilgalaikiu veganu kurie valgo mazai riebalu turincia dieta turi zema cholesteroli, ir sumazejusia sirdies ir kraujagysliu rizika, pvz mano cholesterolis paskutini karta buvo apie 3.5mmol/l, trigliceridai taip pat mazi.

Daugeliu atveju kuo jus valgysite daugiau riebalu tuo bus didesnis jusu cholesterolis (bendras ir MTL), jei norite padarykite eksperimenta patys pamatysite. Nebent jus apribosite kalorijas, pvz valgoma koki1500kcal per diena vietoje 2000.
Taip pat gali buti kad jums pakils ir DTL, bet kaip sakiau straipsnyje, jis yra kaip siuksliu masina kuri parveza perteklini cholesteroli atgal i kepenis (zinoma jis ten dar turi kai kuriu kitu funkciju).

Del hormonu tai ten isvyso perdeta, net ir veganu cholesterolis nera 0, jo pilnai uztenka hormonams pagaminti. Ir vienas tyrimas net parode, kad veganai turi truputi dedidesni testosterono ligi nei mesa valgantys vyrai.



<blockquote>The results did not support the hypothesis that meat-eaters have higher levels of bioavailable androgens [testosterone] than non meat-eaters. No differences in hormone levels were found between meat-eaters and lacto-ovo-vegetarians, suggesting that vegetarian diets may not alter prostate cancer risk, but the relatively low IGF-I levels in vegans might reduce their risk of prostate cancer.</blockquote>

1. Allen NE, Appleby PN, Davey GK, Key TJ. Hormones and diet: low insulin-like growth factor-I but normal bioavailable androgens in vegan men. Br J Cancer. 2000;83:95–7.

Daugumai Paleo dietos pasekeju cholesterolis yra vos ne kaip IQ, kuo didesnis tuo geriau, bet velgi tai labai apgaulingas poziuris. Zinoma ten tas cholesterolis nera pagrindinis visu sirdies ir kraujagysliu ligu sukelejas, bet aukstas cholesterolis tikrai nera reikalingas.
Priesingai, vartojant daug gyvuliniu riebalu issibalansuoja hormonai, ypac moterims, padideja estrogenai, padideja kruties ir kai kuriu kitu veziu rizika.

Dar ten kalbama apie sveikus amerikiecius, ir ju cholesteroli. Klausimas yra kiek ten tu sveiku amerikieciu belike, kokie 10%, dauguma turi virsvorio, arba yra nutuke, didele dalis turi padidejus sirdies ir kraujagysliu ligu rodiklius, kaip cholesterolis, trigliceridai, CRP, kraujo gliukoze ir t.t.

Va, va 2014.12.02 22:52

mano cholesterolis virš 7. Kai pavalgiau kiaušinių, po 6 kasdien, nukrito iki 4... O ką oficialioji medicina teigia?

Lina 2013.01.25 20:24

www.e-apklausa.lt/apklausa/6923/vaistiniu-preparatu-vartojimas-kepenu-ligoms-gydyti-ir-profilaktikai
Esu farmacijos 5 kurso studentė. Prašau visus, sirgusius kepenų ligomis ar profilaktiškai nuo šių ligų vartojusius vaistinius preparatus, užpildyti anketą arba pasidalinti su artimaisiais ir pažįstamais, kurie galėtų tai padaryti.

Video