Akušerė-ginekologė A. Amšiejienė: nevaisingumo nereikia gėdytis

Teksto dydis:

Akušerė-ginekologė A. Amšiejienė: nevaisingumo nereikia gėdytis

2015 lapkr. 25 09:21

Dažnai manoma, kad vis daugiau moterų sunkiau pastoti. Esą XXI a. žmogus per mažai juda, nepilnavertiškai maitinasi, o kur dar moterų dietos ir kiti panašūs dalykai. Tačiau Vaisingumo klinikoje dirbanti gydytoja akušerė-ginekologė Andrė Amšiejienė sako, kad taip nėra. Paprasčiausiai anksčiau mažai apie tai kalbėjome, o medicinos galimybės buvo kur kas siauresnės. Kalbamės su garsių medikų – Algirdo ir Audronės Usonių – dukra.

Pradėkime nuo to, kas jus paskatino sekti tėvų pėdomis?  

Kai buvau maža, giminės sakydavo, jog ir aš būsiu gydytoja, tada nesutikdavau su jais, nes, kaip ir visi vaikai, turėjau kitokių svajonių. Tačiau jau paauglystėje apsisprendžiau tapti gydytoja.

Pamenu, pas tėvus ateidavo jų kolegos. Žinoma, jie aptarinėdavo ligoninės reikalus. Ypač romantiškai skambėdavo pasakojimai apie naktinius budėjimus. O kai su sese mus nusivesdavo į gimdymo skyrių, nieko gražiau nebūdavo už ilgomis eilėmis suguldytus naujagimius!

Tiesą pasakius, iš pradžių tėvai atkalbinėjo, nes jie žinojo, kad darbas – tikrai sunkus, tenka dirbti naktimis, per šventes ir savaitgaliais. Bet buvau užsispyrusi ir nepasidaviau. O studijų metais dar tvirčiau žinojau, kad, kaip ir mama, tapsiu akušere-ginekologe.

Ši specialybė yra labai plati, apimanti daug dalykų: nuo paprastos besilaukiančiosios priežiūros iki sudėtingų chirurginių operacijų.  Tai ir įdomu, bet labiausiai džiugina vaikų gimimas. Tačiau visi žinome, kad šiame darbe – ne vien teigiamos emocijos ir džiaugsmas, kartais nutinka ir sudėtingų dalykų.

Ar linkėtumėte savo vaikams būti gydytojais?

Mano vaikai dar kol kas dar nešneka apie profesijos pasirinkimą. Vyresnioji dešimtmetė kartais pasvajoja, kuo būsianti, tačiau nuomonė dažnai keičiasi. Vieną dieną ji dresuoja delfinus, antrą – jau veikia ką kita.

Aš labai myliu savo darbą. Kartu žinau, kad jis yra sunkus. O juk tėvai linki vaikams lengvesnio gyvenimo, ar ne? Kai ateis laikas jiems rinktis profesiją ir jei labai norės tapti gydytojais – neatkalbinėsiu.

Žinoma, gražu pratęsti šeimos tradicijas, bet pirmiausia jie turi patys labai norėti. Į mediciną turi pasukti tik tie žmonės, kurie jaučia pašaukimą. Negali būti geru gydytoju, jei to nori tik tėvai. Čia – ne ta sritis. Nenoriu nuvertinti kitų darbų, bet gydytojų atveju netinka „atsėdėti“ darbo valandas, „atidirbti“ nuo-iki ir eiti namo. Turi būti atsidavęs darbui, ištvermingas, kantrus ir geras psichologas. Juk pacientas – ne dokumentų segtuvas, jo rytojui neatidėsi.

Papasakokite plačiau apie akušerio-ginekologo darbą.

Vertinant visiškai neįsigilinus, atrodo, kad šis darbas neša tik džiaugsmą. Žinoma, tai tikrai džiugina, ypač kai matai tėvus, audringai ir emocingai reaguojančius į vaiko atėjimą. Tačiau ne visada nuo mūsų ir tėvų pastangų priklauso džiaugsmingas gimimas. Juk gimsta ir sergančių kūdikių, ir nėštumas būna sunkus. Gydytojas pats kartu išgyvena. Tai – nelengva.

Mūsų pacientės – ypatingos, jos džiaugiasi svarbiu savo gyvenimo įvykiu, ypač jei viskas klostosi teigiamai. Mes darome viską, kad jos jaustųsi gerai. Stengiamės, kad kiekvienai moteriai gimdymo patirtis būtų teigiama ir jos liktų patenkintos.

Gydytojai kartais juokauja, kad jei gali netrukdyti moteriai – netrukdyk. Iš tiesų jis turi stebėti ir pamatyti, kiek galima leisti pačiai moteriai gimdyti, kada jau įsikišti ir suteikti pagalbą. Mūsų skyriuje juk vienu metu yra du pacientai: mama ir vaikas, todėl turime laviruoti, kad abiem būtų gerai.

O koks Jūsų darbas Vaisingumo klinikoje?

Čia dirbu neseniai. Kol kas svarbiausias mano darbas – ambulatorinė nėščiųjų priežiūra, pacienčių, turinčių ginekologinių problemų, konsultavimas, tačiau konsultuoju ir nevaisingumo gydymo klausimais. Šiuo metu aktyviai gilinuosi į nevaisingumo gydymo temą, mokausi iš seniai čia dirbančių kolegų, vertingos patirties semiuosi iš savo tėvų.

Vis dažniau kalbama, kad daugėja vadinamųjų kritinių nėštumų. Ar tiesa?

Iš tiesų yra daugiau patologijų ir nėštumo metu, ir gimdant vis dažniau prireikia intervencijos. Dėl ko taip yra? Manau, kad viena iš svarbiausių priežasčių – moterys vis atidėlioja ir vėliau gimdo pirmą kartą. Vienos tai daro dėl karjeros, kitos nori susikurti materialinę gerovę, trečios galbūt vaikosi mados. Natūralu, kad dėl amžiaus kyla tam tikrų sveikatos problemų.

O kada geriausia gimdyti pirmą vaiką?

Žinote, yra visokių teorijų ir taisyklių. Iš tiesų neįmanoma pasakyti, kada. Geriausias atsakymas – tada, kai reikia. Bet, manau, kad pirmąjį vaiką geriausia pagimdyti iki trisdešimties, pakartotiniai gimdymai gali būti ir vėlesni.

Vis dėlto specialiai atidėlioti nereikėtų. Žinoma, viskas labai individualu, bet kol esi jaunas, kitaip atrodo. Be to, vėlesniame amžiuje jau ir ligos pasireiškia, ir pastoti sunkiau.

Ar iš tiesų nevaisingumo mastai labai sparčiai auga?  

Kai pasiklausai kalbų viešojoje erdvėje, kartais atrodo, kad kone nevaisingumo epidemija apėmė Lietuvą. Tačiau taip nėra, kad situacija kritiška.   

Tiesiog dabar atviriau apie tai kalbame. Anksčiau, jei šeima negalėdavo susilaukti vaikų, taip ir likdavo.  O  dabar medicina sparčiai žengia į priekį, taigi ir laimėjimų daugiau.

Ar skiriasi moterų, pastojusių natūraliai ir ne, priežiūra?

Visiškai niekuo. Tik pagal medicinos teorijas nėštumas po pagalbinio apvaisinimo yra didesnės rizikos. Tad ta priežiūra – dar atidesnė. Iš tiesų nesiskiria nei pats nėštumas, nei vaikai ar gimdymas. Tiesiog kitoks nueitas kelias iki vaiko pradėjimo.

Kaip ir kiekvieną ne iki galo pažintą sritį, pagalbinį apvaisinimą lydi įvairiausi mitai. Kokie jie?  

Mes juk gyvename XXI amžiuje, žmonės gauna daugiau informacijos, todėl jie mažiau baiminasi ir mitai vis labiau bliūkšta.

Pavyzdžiui, dažnai pasitaikantis mitas, jog visi dvynukai ir trynukai gimė po pagalbinių priemonių. Taip, gydant nevaisingumą, dažniau pasitaiko daugiavaisio nėštumo, tačiau labai daug tokių mažylių gimsta, pastojus natūraliai. 

Vienas dalykas, su kuriuo nesutinku, yra nepagarbūs posakiai, tarkim, vaikai iš mėgintuvėlio, arba dirbtiniai vaikai. Manau, neteisinga ir neetiška taip sakyti. Vaikai yra vaikai, nepaisant aplinkybių, kaip jie buvo pradėti.

Kartais aplinkinių nuomonė tokia, kad tarsi gėdijamasi nevaisingumo, todėl dažnai jis slepiamas. Sakykit, ar mes smerkiame žmogų, kurį ištiko infarktas ar insultas arba jis susirgo gripu? Ko gero, dauguma atsakytų, kad ne. Tad kodėl mes kitaip žiūrime į šeimas, norinčias bet kokia kaina susilaukti vaikų?

Kada šeimoms, kurios vis nesusilaukia vaikų, vertėtų susirūpinti?

Jei nėra rimtų sveikatos sutrikimų, o poros lytinis gyvenimas – reguliarus, per metus moteris turėtų pastoti, kitu atveju vertėtų kreiptis į gydytoją. O jei, pavyzdžiui, nereguliarus mėnesinių ciklas, pastoti norinti moteris turėtų nedelsti ir apsilankyti pas jį.

Pastoti trukdo nebūtinai fiziologinės problemos. Dažnai pasitaiko, kad iš gyvenimo eliminavus įtampą ir stresą, moteris greitai pastoja. O įtampą gali kelti daugelis dalykų: finansiniai rūpesčiai (pavyzdžiui, paskola būstui), varginantis darbas, aplinkinių spaudimas („na, kada gi jau?“). Ne kartą pasitaikė, kad pakeitus aplinką, atsipalaidavus ateina ilgai lauktas nėštumas. Todėl ir aš pati neklausinėju, ir aplinkinius mokau, kad nespaustų jaunų šeimų ir neuždavinėtų klausimų, kada gi jie susilauks vaikų.

Pasitaiko ir taip, kad pora pasinaudoja pagalbiniu apvaisinimu ir susilaukia vaiko. Bet po to ji kartą ar du dar pastoja natūraliu būdu. Vadinasi, per daug įtampos poros gyvenime buvo, galbūt ir tie patys aplinkiniai spaudė. O kai atsipalaiduoja po pirmojo vaiko, viskas stoja į natūralias vėžes.

Pilna patarimų, ką valgyti, kaip elgtis poroms, norinčioms susilaukti vaikų. Ką rekomenduotumėte jūs?

Kaip medikei truputį juokingi tie patarimai, kad vieni produktai padės pastoti, kiti – ne. Savaime suprantama, jei žmogui nuo to geriau, tegul jis taip ir daro.

Manau, iš tiesų svarbiausia – atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu, procesu ir vienas kitu. Ir neplanuokite, kada susilaukti vaiko, juolab neklausykite aplinkinių „patarimų“.  Kai gyveni be įtampos, viskas daug paprasčiau. 

Svarbiausias dalykas, norint pastoti – reguliarus lytinis gyvenimas. Visa kita – ne taip jau nesvarbu.

Paruošė Ilona Petrovė

Komentuoti