Panikos sutrikimas

Sergant panikos sutrikimu, sumažėja tolerancija fiziniam krūviui, jo metu raumenyse pasigamina daugiau pieno rūgšties. Manoma, kad ši medžiaga skatina cheminės medžiagos noradrenalino išsiskyrimą smegenyse, suleidus pieno rūgšties, 70 proc. ligonių, sergančių panikos sutrikimu, išsivysto panikos priepuolis, kai tuo tarpu jis pasireiškia tik 5 proc. sveikų žmonių. Šio susirgimo metu galvos smegenyse pakinta ir kitų cheminių medžiagų apykaita: serotonino, dofamino, gama-amino sviesto rūgšties. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, panikos priepuolių atsiradimui svarbūs kraujotakos sutrikimai smegenyse, nustatyta asimetriška kraujotaka galvos smegenų pusrutuliuose. Žmonėms, turintiems polinkį sirgti panikos sutrikimu, priepuolį gali išprovokuoti kvėpavimas anglies dvideginiu. 50 proc. sergančių nustatomas mitralinio širdies vožtuvo prolapsas, iš jų 20 proc. kliniškai nėra stebima jokios simptomatikos. Žinoma, kad mitralinio vožtuvo prolapso ir panikos sutrikimo atsiradimui įtakos turi genetiniai faktoriai. Paveldimumo svarba šios ligos atsiradimui neginčijama, nes pirmos eilės giminės panikos sutrikimu serga gerokai dažniau. Panikos atakas mėginama aiškinti nesėkminga gynyba prieš nerimą, baimę, kad įvyks kažkas baisaus. Pabrėžiama tėvų netekties svarba vaikystėje. Gali būti, kad traumuojantis išsiskyrimas vaikystėje turi įtakos vaiko nervų sistemos vystymuisi

Pirmas priepuolis paprastai išsivysto spontaniškai, tačiau jį gali išprovokuoti kokia nors stresinė situacija. Atsiranda didelė baimė, kurios priežasties ligonis negali paaiškinti, bijo, kad jį ištiks mirtis ar, kad jisai tuojau išprotės. Pagreitėja kvėpavimas, pradeda greitai plakti širdis, svaigsta galva, dreba rankos, parausta oda, atsiranda tirpimai, dilgčiojimai, skausmai krūtinėje, dusulys. Pasidaro sunku kalbėti, gali atsirasti mikčiojimas, sunku susikaupti, pablogėja atmintis. Priepuolis trunka 20-30 minučių, rečiau 1 val. Priepuoliui pasibaigus, atsiranda baimė, kad panaši būsena vėl pasikartos. Gali išsivystyti agarofobija (atvirų erdvių, vietų, situacijų, iš kurių sunku ištrūkti ar kuriose atsiradus panikos priepuoliui nebus suteikta pagalba, baimė). Tada pacientas pradeda rečiau išeiti iš namų, reikalauja, kad kas nors iš namiškių jį lydėtų ar susigalvoja kokius nors kitus būdus kovoti su šia baime. Tipiškos situacijos, kurių metu pasireiškia agarofobija – tai buvimas minioje, stovėjimas eilėje, važiavimas automobiliu, traukiniu. Nuo panikos sutrikimo kenčia 2 proc. gyventojų. Panikos sutrikimais be agarofobijos vienodai serga vyrai ir moterys, su agarofobija – vyrai 2 kartus dažniau. Paprastai susergama jauname amžiuje, amžiaus vidurkis 25 metai. Priepuoliai gali pasireikšti 1-2kartus per savaitę, kartais kelis kartus per dieną ar vieną kartą per metus. 50 proc. ligonių pasveiksta, 20 proc. savijauta nepakinta.

Ištiktam panikos priepuolio ligoniui skiriami benzodiazepinai, dažniausiai injekcijomis į raumenis. Priepuoliui praėjus, gydytojas paskiria gydymą benzodiezepinais, vėliau pereinama prie antidepresantų. Dažnai tenka vartoti maksimalias vaistų dozes. Benzodiazepinai skiriami trumpais kursais, būtinos pertraukos, kad nesusiformuotų priklausomybė. Staiga nutraukus šių vaistų vartojimą, gali išsivystyti nutraukimo sindromas, pasireiškiantis nemiga, prakaitavimu, drebuliu ir kitais simptomais. Panikos priepuoliams padažnėjus ar pasunkėjus, benzodiazepinai gali būti skiriami pakartotinai. Naudojama kognityvinė terapija, jos tikslas yra pakeisti paciento įsitikinimus, naudojamos įvairios technikos: įsivaizdavimas, susikoncentravimas į savo pojūčius, valingas kvėpavimas, kt. Elgesio terapijos metu naudojami mėginiai, sukeliantys panašius simptomus kaip ir panikos priepuolio metu. Siūloma hiperventiliacijos technika, kai ligonis 1-2 min. giliai ir dažnai kvėpuoja, stebima paciento reakcija, panika apima tuos, kurie neteisingai interpretuoja savo pojūčius. Taikomi specialūs pratimai, sukeliantys galvos svaigimą. Psichoterapijos metu gali būti formuojamas kritinis požiūris į ligą, suvokiamos priežastys, besislepiančios po nerimu. Šeimos psichoterapijos metu paaiškinama apie paciento ligą, šeimos nariai apmokomi, kaip elgtis su ligoniu.

Maždaug 70 proc. ligonių išsivysto depresinė simptomatika ir nors šie ligoniai nelinkę išsakyti grėsmę keliančių minčių, savižudybės rizika gana aukšta. Penktadalis pacientų pradeda piktnaudžiauti įvairiais medikamentais, alkoholiu ar narkotikais. Pasidaro sunku dirbti, mokytis, pablogėja santykiai šeimoje. Daliai pacientų gali išsivystyti obsesinis-kompulsinis ar hipochondrinis sutrikimas.

Išnykus simptomams, pacientas vaistus turėtų vartoti dar 6-12 mėn., po to dozė pamažu mažinama. Jei nutraukus gydymą liga atsinaujina, gydytojas vaistus skiria pakartotinai, didesnėmis dozėmis. Benzodiazepinai vartojami trumpais kursais, kad neišsivystytų priklausomybė. Įtarus mitralinio vožtuvo prolapsą, turėtų būti atlikta elektrokardiograma. Nustačius mitralinio vožtuvo prolapso diagnozę, skiriant gydymą antidepresantais, pageidautina kardiologo konsultacija.

Galima taikyti raumenų relaksacijos pratimus, autogeninę treniruotę, meditaciją. Svarbu nepradėti piktnaudžiauti benzodiazepinais, alkoholiu, narkotikais, geriau kreiptis į patyrusį specialistą., vykdyti gydytojo nurodymus.