Neurozė. Isterija

Isterija dažniausiai pasitaiko silpnam, nebrandžiam, pasiduodančiam įtaigai, mėgstančiam būti dėmesio centre, siekiančiam daugiau negu leidžia jo galimybės žmogui. Tai nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, nesugebėjimas pakeisti savo gyvenimo būdo ir nesugebėjimas ugdyti pilnesnę, sudėtingesnę asmenybę. Įtakos turi ir įgimtas polinkis, nors paveldimumo poveikis isterijai dar nėra pakankamai ištirtas.

Isterija prasideda po staigios ar ilgą laiką psichiką traumuojančios situacijos. Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Įvyksta savotiškas perėjimas į paprastesnį, primityvesnį lygmenį. Ligonio elgesį lemia stiprios emocijos, kurios reiškiasi įvairiais psichikos, jutimo, judėjimo, vidaus organų veiklos sutrikimais. Pacientams, sergantiems isterija, būdingas padidėjęs jautrumas, nuotaikos nestabilumas, įtaigumas ir saviįtaiga, polinkis atkreipti aplinkinių dėmesį, pripažinimo troškimas, polinkis į demonstratyvų, teatrališką elgesį. Sergančiam isterija gali būti judesių, emocijų „audra“ arba visiškas sustingimas. Gali sutrikti sąmonė, atsirasti haliucinacijų. Dėl psichinės įtampos ligoniui paprastai skauda skrandį, galvą, ji svaigsta, kartais aptirpsta kūno dalys (kartais iki visiško paralyžiaus), ligonis negali stovėti ir vaikščioti. Gali sutrikti regėjimas ir klausa, kvėpavimas, netgi gali ištikti bronchinės astmos priepuolis. Neišvengiamas simptomas – nerimas. Dažniausiai šie sutrikimai būna ryškūs ir trumpalaikiai.

Visų pirma reikia kaip galima greičiau išsiaiškinti ir pašalinti veiksnius, aplinkybes (tikrus ar įsivaizduojamus – isterikams tai beveik tas pats), kurios sukėlė isterijos priepuolį arba kiek įmanoma jas sušvelninti. Kartais pakanka paprasčiausiai pakeisti aplinką. Labai svarbu ramybė. Ligonį reikia paguldyti, duoti atsigerti vandens, sumažinti apšvietimą. Ligoniui girdint negalima kalbėti apie jo ligą, rodyti per didelį nerimą, susirūpinimą, aptarinėti gydytojo veiksmus. Gydant isteriją, pagrindinis dėmesys skiriamas psichoterapijai (ypač racionaliai). Priekaištauti ligoniui dėl isterijos priepuolių negalima. Jis jų beveik nekontroliuoja. Pokalbių metu psichologas padeda pacientui geriau pažinti save, išmokti teigiamai pažiūrėti į ligos priežastis, išmokti valdyti savo emocijas ir teisingai bei konstruktyviai spręsti savo problemas. Pokalbiai gali būti derinami su fizioterapija ir vaistais. Atskiriems simptomams panaikinti gali būti atliekama įtaiga, netiesioginė įtaiga, autogeninės treniruotės ar netgi hipnozė. Gali būti atliekamas masažas, elektroterapija. Esant padidintam emociniam jautrumui, nestabiliai nuotaikai, rekomenduojami nestiprūs raminamieji vaistai, kalcio chlorido, magnio sulfato preparatai, trankvilizatoriai, antidepresantai, vitaminai.

Isterijos priepuolių metu ligonį gali ištikti psichogeninė amnezija. Ligonis gali pamiršti ne tik atskirus gyvenimo epizodus ir įvykius, bet ir visą savo gyvenimą, vardą ar pavardę. Ši amnezija paprastai nebūna ilgalaikė. Praėjus priepuoliui, po kurio laiko atmintis atsistato. Gali pasireikšti ir haliucinacijos. Jos būna ryškios ir paprastai susiję su situacija, kuri sukėlė isterijos priepuolį. Taip pat galimi stiprūs jutimo, judėjimo sutrikimai. Gali ištikti aklumas, kurtumas, visiškas judesių paralyžius. Šie simptomai taip pat atsistato praėjus priepuoliui. Ligai smarkiai progresuojant kai kurie ligoniai gali grasinti ar net iš tikrųjų bandyti nusižudyti. Isteriški vaikai gali pradėti mikčioti, susirgti anoreksija, enureze (šlapimo nelaikymas naktimis).

Isterijos profilaktikai svarbu tinkamas auklėjimas šeimoje, mokykloje, geri santykiai su kitais.