Demencija (silpnaprotystė)

Šis susirgimas gali pasireikšti esant įvairioms galvos smegenų ligoms ir pažeidimams. Manoma, kad jos metu sutrinka galvos smegenų cheminių medžiagų apykaita. Ypač didelę reikšmę turi acetilcholino trūkumas.

Gydytojai neretai susiduria su sutrikusios galvos smegenų kraujotakos sąlygota demencija, čia įtakos turi tokie kraujotakos sutrikimai kaip padidėjęs kraujospūdis, aterosklerotiniai kraujagyslių pakitimai, kt.

Silpnaprotystė gali pradėti formuotis po toksinio galvos smegenų pakenkimo, pvz.: apsinuodijimo alkoholiu ar smalkėmis, sergant sunkiomis fizinėmis ligomis, pvz.: esant sunkiam inkstų pažeidimui.

Žinoma, kad demencijos atsiradimui įtakos turi galvos smegenų traumos, infekciniai susirgimai, tame tarpe AIDS. Neatmetama ir genetinių faktorių įtaka, nustatyta, kad jei pirmos eilės giminaitis serga demencija, tai tikimybė ja susirgti padidėja 4 kartus.

Paprastai silpnaprotystė formuojasi iš lėto. Nyksta tai, kas subtiliausia: etiniai, estetiniai jausmai, humoras. Emocijos keičiasi, blėsta, ligoniai nebesugeba bendrauti, tampa abejingi, pikti, dirglūs, kartais euforiški, nekritiški. Sutrinka dėmesys, pablogėja atmintis, nebesugeba įsiminti naujos informacijos, dar kurį laiką sugeba pritaikyti senų žinių bagažą. Visų pirma pamiršta tai, kas išmokta mechaniškai, sunkiais atvejais neprisimena namiškių vardų, savo profesijos ar netgi savo paties vardo. Pakinta valia, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai, gali būti vangūs, apatiški ar, atvirkščiai, neramūs, bruzdūs, gali atsirasti rajumas, girtavimas. Mąstymas netenka lankstumo, nyksta geba savarankiškai protauti. Interesai tampa skurdūs. Prarandama savikritika, higienos įgūdžiai (rečiau maudosi, nebesugeba taisyklingai naudotis tualetu). Sutrinka miego ir budrumo ciklas: dieną miega, naktį miegas jautrus, kartais pasireiškia sujaudinimo epizodai. Būna, kad kyla minčių, jog kažkas nori juos apvogti ar, kad sutuoktinis neištikimas. Gali pradėti trikti kalba, rašysena. Išnyksta charakterio ypatumai, ilgainiui ligoniai tampa panašūs vieni į kitus.

Silpnaprotystė gali būti dalinė ir pilna.

Esant dalinei demencijai, eiga paprastai būna lėtinė, psichinės funkcijos pažeidžiamos netolygiai, ligonis ilgą laiką susitvarko su darbu, kurį dirbo daug metų. Asmenybė keičiasi mažai, gali paaštrėti iki ligos buvę charakterio bruožai. Sulėtėja mąstymas, kalba, nebesugeba atskirti pagrindinių dalykų nuo antraeilių. Psichinė veikla pakenkiama vis labiau, nyksta įgūdžiai, pamažu klinika tampa panaši į pilnos silpnaprotystės.

Pilnai arba totalinei demencijai būdinga, kad psichika pakenkiama tolygiai, greitai nyksta kritika, prarandamas psichinis aktyvumas, ryškiai pakinta emocijos, netenkama individualių charakterio bruožų. Dažniausiai prasideda vyresniame amžiuje.

Nustatyta, kad 5% gyventojų, vyresni nei 65 m., serga sunkia demencija, o 10% – lengva ar vidutine, o iš sulaukusių 85-erių metųdemencija serga maždaig 30-40 proc.

Gydant simptomatika gali išnykti ar sumažėti kelioms savaitėms, mėnesiams, netgi metams, tačiau paprastai pamažu progresuoja.

Didelę įtaką šio sutrikimo eigai turi psichosocialiniai faktoriai, pvz., kuo aukštesnis intelektas buvo iki ligos, tuo didesnė geresnio prisitaikymo tikimybė.

Nerimas, depresija gali apsunkinti kliniką.

Demencija nustatoma surinkus ligos anamnezę, atlikus fizinį ištyrimą, laboratorinius ir radiologinius galvos smegenų tyrimus, neuropsichologinius testus bei užpildžius standartizuotas būsenos įvertinimo skales, pav.: klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojamos MMSE (mini mental state examination). Atlikus MMSE, įvertinamos kognityvinės funkcijos, tokios kaip atmintis, orientacija, dėmesys bei kalbiniai įgūdžiai. Ji padeda įvertinti šių funkcijų sutrikimus. Jeigu užpildžius klausimyną gaunami 26 ar daugiau balų, tai reiškia, kad kognityvinės funkcijos nesutrikusios. Taip pat „Laikrodžio“ testas padeda nustatyti ankstyvąsias demencijos stadijas. Siekiant įvertinti kokios paglabos kasdieninėje veikloje pacientui reikia, tikslinga užpildyti kasdieninės gyvenimo veiklos (KGV) klausimyną bei kasdieninės gyvenimo veiklos su prietaisais klausimyną (KGVP).

Kraujagyslinės demencijos gydymo pagrindas – cerebrovaskulinės ligos gydymas. Adekvatus hipertenzijos ir diabeto gydymas gali pagerinti suvokimo funkcijas. Gydymo uždavinys – sustabdyti pažintinių funkcijų blogėjimo progresavimą ir palaikyti išlikusius pažintinius sugebėjimus.
Vieni iš pažintines funkcijas gerinančių vaistų yra acetilcholinesterazės inhibitoriai. Kadangi sudėtinguose atminties procesuose dalyvauja ir acetilcholinerginė sistema, susirgus demencija pastebimas centrinės nervų sistemos neurotransmiterio acetilcholino deficitas. Acetilcholinesterazės inhibitoriai didina acetilcholino kiekį, slopindami jį skaidantį fermentą acetilcholinesterazę. Pastaruoju metu minimi keturi cholinerginę transmisiją aktyvinantys vaistai: takrinas (Lietuvoje neregistruotas), donepezilis, rivastigminas ir galantaminas. Acetilcholinesterazės inhibitorius rekomenduojama skirti Alzheimerio ligai bei Alzheimerio tipo demencijoms gydyti.
Iš glutamatinius NMDA receptorius veikiančių vaistų pagrindinis šiuo metu klinikinėje praktikoje taikomas medikamentas yra memantinas. Memantinas, veikdamas glutamaterginę neurotransmisiją, veikia kaip pažintinius procesus stiprinantis nespecifinis medikamentas, svarbus stiprinant atminties procesą. Atlikti klinikiniai tyrimai įrodė statistiškai patikimą memantino poveikį gydant demencijas (vidutinio ir sunkaus laipsnio Alzheimerio ligą bei kraujagyslinę demenciją).
Kraujagyslinei demencijai gydyti dažnai taikomi cerebrovaskuliniai neurometaboliniai vaistai. Klinikinėje praktikoje plačiai vartojamas nicergolinas, kuris veikia kaip vazodilatatorius, simpatikolitikas. Nicergolinas yra pusiau sintetinis vazoaktyvus ergolino darinys. Dėl adrenolitinio poveikio sukelia vazodilataciją, stabdo neuronų degeneraciją, gerina kraujotaką, slopina trombocitų agregaciją, greitina smegenų gliukozės apykaitą, stimuliuoja neuronų metabolizmą, gausina acetilcholino smegenų žievėje ir kitose smegenų srityse kiekį, tuo pagerindamas nervinių impulsų sklidimą centrinėje nervų sistemoje, veikia kaip antioksidatorius. Pažintinių sutrikimų gydymas nootropais įvairioje literatūroje yra vertinamas prieštaringai. Tačiau šiuo metu jau tyrimais įrodytas pramiracetamo veiksmingumas kraujagyslinei demencijai gydyti.
Gana plačiai klinikinėje praktikoje yra taikomas ir laisvųjų radikalų antagonistas ginkmedžio lapų ekstraktas, kurio preparatas stabdo ląstelių lipidų peroksidinę oksidaciją, be to, praplečia smulkias arterijas, tonizuoja venų sieneles, didina kapiliarų tonusą, pasižymi reologiniu poveikiu, gerina neuronų metabolizmą. Visos paminėtos savybės ypač gerina atmintį ir dėmesį, mažina galvos skausmus, svaigimą, nuovargį, gerina miegą.
Iš kitų kognityvines funkcijas stiprinančių vaistų reikėtų paminėti ir vitaminą E, selegeliną, hiderginą, kurie gerindami kognityvines funkcijas padeda atitolinti demencijos progresavimą.
Nors ir daugėja demencijų gydymo galimybių, bet veiksmingo silpnaprotystės gydymo būdo nėra. Ir sustabdyti demencijos procesą kol kas medicinos mokslas nepajėgia.
Vienas iš svarbiausių uždavinių kontroliuojant demencijas – slauga ir stebėjimas. Būtina užtikrinti demencija sergančių pacientų atitinkamą dietinę mitybą, sekti fiziologinių poreikių tenkinimą, asmens higieną. Reikia sekti, kad pacientai būtų maksimaliai dinamiški ir aktyvūs, kiek įmanoma ilgiau išlaikytų savarankiškumą ir buitinį užimtumą. Ypač svarbus vaidmuo prižiūrint demencija sergančius ligonius tenka jų šeimos nariams. Hospitalizuoti demencija sergančius pacientus reikėtų tik esant psichozės reiškiniams ar ryškiems elgesio sutrikimams. Būtina nepamiršti, kad įprastų gyvenimo sąlygų pakeitimas demencija sergantiems ligoniams gali tik pabloginti jų fizinę bei psichinę būsenas.