Gimdos kūno vėžys

Gimdos kūno vėžio rizikos faktoriai:

1. Vėlyvos pirmos mėnesinės 14–17 m. ir vėliau. (norma 11–13 m. amžiaus).

2. Užsitęsusi (vėlyva) menopauzė (per 50 m. ir daugiau). Kaip kurie autoriai nurodo, kad

šios moterys gimdos kūno vėžiu serga 60–61 % dažniau negu kitos. Mažiausiai kyla pavojus susirgti gimdos kūno vėžiu tada, kai menopauzė prasideda 45–46 m. ir baigiasi 48–50 m. amžiuje.

3. Dažniau gimdos kūno vėžiu serga moterys, turinčios viršsvorį. Didele dalimi tai priklauso nuo sutrikusios hipofizio veiklos. Šios moterys endometro vėžiu gali sirgti dažniau už kitas nuo 26 iki 72 %.

4. Cukrinis diabetas. Pas moteris, sergančias cukriniu diabetu, kaip taisyklė, yra sutrikusi endokrininė sistema, kas priklauso nuo kasos veiklos. Šios moterys paprastai turi ir kūno priesvorį. Jų rizika susirgti gimdos kūno vėžiu siekia iki 59,5 %.

5. Hipertoninė liga ir kepenų funkcijos sutrikimai. Joms rizika susirgti gimdos kūno vėžiu padidėja nuo 25 iki 75 %.

6. Susirgti gimdos kūno vėžiu rizikuoja negimdžiusios arba nedaug gimdžiusios moterys. Jų rizika yra iki 29,4 %. (Patartina, kad moterys gimdytų kas 3–4 m., o ne pamečiui 2–3 vaikus).

7. Daugelis autorių nurodo, kad daugiau rizikos susirgti gimdos kūno vėžiu turi ir moterys, kurioms buvo pirminis nevaisingumas, ypač jeigu jisai buvo dėl kiaušidžių funkcijos sutrikimų (hormonų balanso) ir buvo gydytos hormonų preparatais. Jų rizika yra iki 17,6 %. Tai priklauso nuo to, kaip ir kokiomis hormonų dozėmis jos buvo gydytos.

8. Nemažai įtakos susirgti gimdos kūno vėžiu turi ir įvairūs genitalijų uždegimai.

9. Amžius neturėtų būti rizikos faktorius, tačiau analizė rodo, kad žymiai dažniau gimdos kūno vėžiu serga moterys vyresnės kaip 50 m.

10. Kai sutampa keli rizikos faktoriai, galimybė susirgti gimdos kūno vėžiu padidėja jau ne procentais, bet kartais (iki 9–10 kartų).

11. Be abejo, susirgti gimdos kūno vėžiu riziką sukelia ir nėštumo nutraukimai, yač nekvalifikuoti. 12. Jeigu įvyksta gimdos ertmės uždegimai.

13. Gimdos patologijai, tuo pčiu ir endometro vėžio rizikai įtakos gali turėti ir priešnėštuminės spiralės gimdoje, ypač kai jos laikomos be saiko ilgai.

Svarbiausias akstyvasis gimdos kūno vėžio simptomas yra kraujavimas ir vandeningos su kraujo priemaiša išskyros iš gimdos. Būtent dėl kraujavimo ši liga diagnozuojama anksti ( I stadijos liga diagnozuojama 70-80 porc. ligonių). Patekus infekcijai ir prasidėjus naviko griuvimui atsiranda pūlingos išskyros. Vėlyvieji ligos simptomai yra skausmas ( dėl naviko nekrozės (žuvimo), uždegimo, sėdimojo nervo užspaudimo, metastazių prieaortiniuose limfmazgiuose ir kitur), hidronefrozė (navikui užspaudus šlapimtakį), ascitas- pilvo apimties padidėjimas ( ligai mestastazavivus į pilvo ertmę), kraujavimas iš tiesiosios žarnos ar šlapimo pūslės ( navikui peraugus šiuos organus).

Besiskundžianti aukščiau aprašytais simptomais moteris pirmiausiai apžiūrima akušerio ginekologo – jai atliekamas ginekologinis tyrimas. Gydytojas apžiūri makšties ir gimdos kaklelio gleivinę, mato, ar yra kraujo ir kt.

Dubens organų apčiuopos metu gydytojas stengiasi nustatyti, ar nėra pakitusi minėtų organų įprastinė vieta, jų dydis, konsistencija, forma, ar nėra susiformavusių papildomų darinių ir kt.

Jei ginekologinės apžiūros metu apčiuopiama padidėjusi negu turėtų būti menopauzėje esančiai moteriai gimda, jei moteris skundžiasi anksčiau minėtais simptomais, atliekami detalesni gimdos tyrimai, kad būtų nustatyta tikroji ligos diagnozė. Atliekama gimdos echoskopija. Šio tyrimo metu panaudojant aukšto dažnio garso bangas ir kompiuterinę techniką gaunami organų vaizdai, kurie matomi monitoriaus ekrane. Gydytojas įvertina gimdos dydį, jos gleivinės storį, ar joje yra papildomų darinių. Šio tyrimo metu apžiūrima šlapimo pūslė, kiaušidės, kiaušintakiai.

Jei, įvertinus esamus simptomus, ginekologinio, echoskopinio tyrimo duomenis įtariamas gimdos kūno vėžys, šių tyrimų dar nepakanka vėžio diagnozei patvirtinti – būtina atlikti gimdos gleivinės biopsiją ir gautą medžiagą ištirti mikroskopu. Gimdos gleivinės biopsija gali būti atliekama keliais būdais, kurį jų naudoti, nusprendžia gydytojas.

Atliekami bendrieji bei biocheminiai kraujo tyrimai bendrajai sveikatos būklei patikrinti. Šie tyrimai parodo kraujo forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, trombocitų) kiekio pakitimus bei vidaus organų (inkstų, kepenų) veiklą.

Paprastai visada atliekamas krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas, siekiant įvertinti plaučių, širdies bei kitų krūtinės ląstos organų būklę ir ar nėra vėžio išplitimo į plaučius požymių.

Taip pat gali būti atliekama histeroskopija – gimdos gleivinės apžiūrėjimas iš vidaus. Specialiu prietaisu apžiūrima gimdos gleivinė iš vidaus ir iš įtartinos vietos paimamas gleivinės gabaliukas mikroskopiškai jį ištirti.

Reikalui esant atliekama gimdos kaklelio kanalo diliatacija ir gimdos kiuretažas. Tai nedidelės apimties operacija, kurios metu specialiais instrumentais atliekamas kiuretažas – išgrandoma gimdos kūno gleivinė. Gauta medžiaga siunčiama patologui atlikti mikroskopinį jos ištyrimą ir nustatyti ar yra gimdos kūno vėžio ląstelių.

Apžiūrėjęs ir įvertinęs visus vaizdus, gydytojas nustato, ar vėžinis procesas jau peržengė organo ribas, ar yra vėžio metastazių limfmazgiuose. Šis tyrimo būdas naudojamas nebūtinai kiekvienu gimdos kūno vėžio atveju. Gydytojas, turėdamas jau atliktų tyrimų rezultatus, nusprendžia, ar reikia atlikti kompiuterinę tomografiją ar magnetinio rezonanso tomografiją.

Didžiajai daliai moterų, susirgusių gimdos kūno vėžiu, liga nustatoma ankstyvos stadijos, kai navikas tebėra tik gimdoje, neišplitęs už jos ribų – kraujavimas ar kraujingos išskyros iš lyties takų menopauzės metu verčia moterį nedelsiant kreiptis į gydytoją. Šiais atvejais liga sėkmingai gydoma chirurginiu būdu pašalinant gimdą, t. y. atliekant operaciją, vadinama histerektomija. Kitas papildomas gydymas dažnai nereikalingas.

Radioterapija – tai vėžio gydymas aukštos energijos jonizuojančiaisiais spinduliais, naikinančiais vėžio ląsteles. Ji, kaip ir operacija, yra lokalus (vietinis) vėžio gydymo metodas – švitinami tik vėžio pažeisti organai ir aplinkiniai audiniai. Šis gydymo būdas kartais gali būti taikomas po operacijos, kai operavęs chirurgas nėra visiškai įsitikinęs operacijos radikalumu, t. y., kai išliko bent minimali ligos atsinaujinimo rizika, taip pat kai operacinis gydymas dėl kokių nors priežasčių negalimas, kai liga nustatyta pernelyg išplitusi, t. y. didelės stadijos ar kai liga atsinaujino.

Ligai išplitus į kitas kūno sritis, gali būti taikomas gydymas moteriškuoju hormonu progesteronu, siekiant sumažinti naviko apimtį ir tokiu būdu kontroliuoti ligos simptomus.

Chemoterapija gali būti taikoma, kai liga atsinaujina arba yra išplitusi į kitus, toli nuo gimdos esančius organus ir jos nepaveikia gydymas progesteronu. Chemoterapija sumažina naviko apimtį, palengvina ligos simptomus. Šis gydymas taikomas sušvirkščiant vaistus į veną.

Gimdos glievinėje prasidėjęs vežys skverbiasi į gimdos raumeninę sienelę, kurią perauga ir išplinta dubens ir pilvo ertmėse: atsiranda metastazių kiaušidėse, pilvaplėvėje, ascitas. Ligai metastazavus limfogeniniu keliu, sritiniuose dubens ir prieaortiniuose limfmazgiuose atsiranda metastazių. Ligai metastazavus kraujo keliu, atsiranda metastazių tolimuose organuose ( dažniausiai plaučiuose).

Būtina pabrėžti, kad gimdos vėžiu sergančioms moterims I–II ligos stadijose gydytojai išaiškina apie 70 % ligonių. Šias ligos stadijas galima pilnai išgydyti, jeigu gydoma šiuolaikiniais metodais ir jas gydo specialistai. Gydymo rezultatai priklauso nuo ankstyvos ligos diagnostikos ir gydymo kokybės.