Pragulos. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Sąvoka „pragula“ (decubitus) kilo iš lotynų kalbos žodžio „decumbere“, reiškiančio „gulėti plokščiai“. Pragulos – tai vietiniai odos, poodinių ar gilesnių audinių pažeidimai dėl sutrikusios kraujotakos, audinių mitybos, kai jie nepakankamai aprūpinami deguonimi spaudžiamose kūno vietose. Tai audinių vientisumo pažeidimai, sutrikdantys audinių trofiką ir įsotinimą deguonimi. Atsiranda tada, kai kūno audiniai suspaudžiami tarp dviejų kietų paviršių ir kraujas, nešantis deguonį ir maistines medžiagas, negali patekti į suspaustąsias vietas. Ląstelės, negaudamos deguonies ir maisto medžiagų, žūva – formuojasi pragulos.

Ligos tipai ir etapai

Remiantis Europos konsultacinės pragulų gydymo grupės rekomendacijomis pragulos skirstomos į keturis laipsnius:

I laipsnis: nepažeistos odos neblykštanti eritema. Pakitusi odos spalva, padidėjusi temperatūra, tinimas, induracija arba sukietėjimas irgi gali būti pragulos požymiais, ypač asmenims, kurių odos spalva tamsi.

II laipsnis: tai gilesni pažeidimai, dalinis odos suplonėjimas, apimantis epidermį, dermą arba ir epidermį, ir dermą. Opa yra paviršinė, kliniškai atrodo kaip nubrozdinimas arba pūslė.

III laipsnis: pažeidžiami po oda esantys dariniai: poodis arba atsiranda poodžio nekrozė, pažeidimas arba nekrozė gali plisti gilyn, tačiau neapima po poodžiu esančios fascijos.

IV laipsnis: žymus audinių irimas, nekrozė arba raumenų, kaulų, atraminių struktūrų pažeidimas, odos sluoksnis gali būti išlikęs arba suiręs.

Pagal atsiradimo vietą pragulos gali būti skirstomos į išorines ir vidines. Išorinės yra tokios, kurios atsiranda kūno paviršiuje, arčiau kaulo esančiuose kūno paviršiuose (sėdmenys, alkūnės, pakaušis, kulnai), kurie yra labiausiai spaudžiami sėdint arba gulint. Vidinės pragulos yra retesnės, gali atsirasti dėl į organizmą įvestų zondų, kateterių, stentų.

Į viršų