Odos niežėjimas

Odos niežėjimas dažnai esti ne savarankiška liga, o subjektyvus alergijos ar kitų odos ligų (raudonosios kerpligės, egzemos, dilgėlinės, žvynelinės, niežulio, niežų, utėlėtumo, blusėtumo, Diuringo herpetiškojo dermatito, vaistaligės, grybelinių ligų ir kt.) simptomas. Dažnai niežėjimu skundžiasi cukriniu diabetu ir necukriniu diabetu, miksedema, hipertireoidizmu, piktybiniais navikais, autoimuninėmis ligomis, neuroze, psichopatija, psichoze, smegenų džiūtimi sergantys žmonės, taip pat nėsčiosios ir moterys, vartojančios kontraceptines tabletes. Kartais oda ima niežėti nuo fiziologinių veiksnių: šalčio, pavasario klimatinių veiksnių, senėjimo. Niežėjimą gali sukelti alergija maistui (maisto alergenai), alergija medikamentams, alergija įvairioms cheminėms medžiagoms, alergija augalams ir kiti dirgikliai.

Odos niežėjimas gali būti generalizuotas (bendras) ir lokalinis (ribotas). Skiriamas ir senatvinis niežėjimas, dažniau pasitaikantis 60-70 metų vyrams. Jo priežastis – bendroji, inkstų sklerozė ir kt. Sezoniniu niežėjimu dažniau skundžiasi žmonės pavasarį ir rudenį, ypač sergantys vegetacine distonija.

Vietinio (riboto) niežėjimo skiriamos šios klinikinės formos:

1. išangės srities niežėjimas, kurį sukelia skausmingi itrūkimai, pūlinė, grybelinė infekcija, alerginis kontaktinis dermatitas (dėl nešvaros, asmens higienos taisyklių nesilaikymo, netinkamo popieriaus, muilo), hemorojus, helmintai, obstipacijos, kolitas, proktitas, tiesiosios žarnos vėžys, odos ligos (žvynelinė, egzema, atopinis dermatitasir kt.);
2. išorinių lytinių organų niežėjimas. Jis dažniau vargina moteris. Jo priežastys yra baltosios, trichomoniazė, seksualinės neurozės, helmintai, muilas, kontraceptinės priemonės, makšties kraurozė, pedikuliozė, smailiagalės kondilomos, cukrinis diabetas, podagra, įvairūs dirgikliai (šlapimas, sintetiniai drabužiai ir kt.);
3. galvos niežėjimas. Jis būdingas seborėjai, bet gali būti ir ankstyvasis limfogranulomatozės simptomas;
4. nugaros niežėjimas. Jis būdingas seborėjai;
5. nosies gleivinę paprastai niežti vaikams, turintiems helmintų;
6. skruostų gleivinę ir liežuvį gali niežėti dėl skirtingų metalų dantų protezų;
7. lūpas – nuo dantų pastų, lūpų dažų;
8. ryklės ir trachėjos gleivinę – dėl viršutinių kvėpavimo takų uždegimo.

Gydomas pagrindinis susirgimas. Jei jokių priežasčių nerandama, gali būti psichikos sutrikimas ir todėl ligonį turi konsultuoti psichiatras. Simptominiam gydymui skiriami vietiniai (emolientai – minkštinantys, drėkinantys kremai, losjonai (mentolis 0,25 proc.-2proc.) ir bendriniai preparatai (antihistamininiai vaistai, sedatyviniai preparatai, membranų stabilizatoriai) ir kt. vaistai.

Niežėjimas dažnai komplikuojasi antrine bakterine infekcija.

Odos drėkinimas emolientais (pav.:Excipial losjonu, kremu ar tepalu) patartina emolientus naudoti dažnai – 4–6 kartus per dieną.
Vengti medžiagų, galinčių sukelti histamino išsiskyrimą (pvz., aspirino, vėžiagyvių, braškių, raudonojo vyno, produktų su maisto dažo medžiagomis, konservantais ir kt.).
Kiek galima mažiau odą trinti ir dirginti. Dėvėti laisvus (neaptemptus) drabužius iš minkštos, nešiurkščios, natūralaus pluošto medžiagos. Vilnonių ir sintetinių drabužių reikia vengti   
Kuo mažiau kasytis. Išplitęs niežėjimas sukelia stiprų, beveik nesuvaldomą norą kasytis. Ūminiam lokalizuotam niežėjimui sumažinti galima naudoti suvilgytus vėsiame vandenyje kompresus.

Vengti kraujagyslių dilataciją sukeliančių veiksnių (pvz., pernelyg aktyvių fizinių pratimų, streso, aukštos aplinkos temperatūros ir drėgmės, karšto dušo ar vonios, aštrių prieskonių, kofeino ir alkoholio).