Encefalitas

Dažniausi sukėlėjai yra virusai: erkinio encefalito (arbovirusai), tymų, epideminio parotito (kiaulytės), pūslelinės (Herpes grupės), enterovirusai, adenovirusai, kiti sukėlėjai retesni (mikoplazmos, pirmuonys – toksoplazmos, kt.).

Encefalitas gali išsivystyti, sergant meningitu; tada dažniausia priežastis yra bakterijos, o liga vadinama meningoencefalitu, nes kartu pažeidžiami smegenų dangalai ir pačios galvos smegenys.

Dažnai pasitaiko poinfekcinis encefalitas, kuomet sukėlėjas tiesiogiai nesukelia simptomų arba jie yra labai neryškūs, o šiuo atveju smegenų audinį „atakuoja“ viruso sukelta imuninė, uždegiminė reakcija atsiradus daug vėliau nuo užsikrėtimo.

Dažniausi sukėlėjai – Herpes virusai, Epstein-Barr virusas (EBV), citomegalo virusas (CMV), enterovirusai, adenovirusai, pasiutligės virusas, ŽIV.

Apie 80-90 proc. suaugusių žmonių yra užsikrėtę paprastosios pūslelinės virusu (Herpes simplex, HSV) ankstyvoje vaikystėje. Kuo žemesnis šalies socialinis-ekonominis išsivystymas, tuo anksčiau ir didesnė visuomenės dalis esti užsikrėtę šiuo virusu. Užsikrečiama oro-lašeliniu būdu, per gleivines, virusas nukeliauja į nervų sistemos mazgus ir juose užsilieka, o susilpnėjus imunitetui gali suaktyvėti ir sukelti įvairių organų pažeidimą, taip pat ir encefalitą.

Sergamumas herpetiniu encefalitu siekia 3-4 atvejus iš 1 mln. gyventojų per metus, dažnis nepriklauso nuo amžiaus ir lyties, neturi sezoniškumo ir geografinio paplitimo.

Lietuvoje dažnai pasitaiko erkinio encefalito atvejų, tačiau apie tai skyrelyje „Erkinis encefalitas“.

Dažnai liga prasideda ūmiai: greitai pakyla temperatūra, atsiranda stiprūs galvos, dažnai ir gerklės skausmai, pykinimas, silpnumas, vangumas.

Kartu gali būti ir psichinės veiklos sutrikimai: pakitęs suvokimas, atmintis, elgesys bei interpretacijos (kliedesiai, haliucinacijos), nesiorientavimas aplinkoje, laike, savyje; kartais išsivysto įvairūs miego sutrikimai.

Encefalito metu būna įvairaus laipsnio sąmonės slopinimas: vangumas, nenoras veikti (apatija), mieguistumas; sunkesniais atvejais pacientas gali menkai ar visiškai nereaguoti į aplinką.

Kartu dažniausiai esti ir kiti, meningitui būdingi simptomai: galvos skausmas, pykinimas ar/ir vėmimas, sprando raumenų įtempimas, bendras negalavimas, karščiavimas, padidėjęs jautrumas aplinkos dirgikliams (šviesos baimė, nemalonūs įprasti garsai, prisilietimas).

Kartais eiga gali būti žaibinė – itin sunki ir greita, pvz., povakcininio, poinfekcinio hemoraginio encefalito, meningoencefalito, ypač kai nusilpęs imunitetas.

Herpetinis encefalitas taip pat pasižymi sunkia eiga ir bloga prognoze – jo negydant, per 7-14 parų 70-80 proc. ligonių miršta.

Tam tikrais atvejais encefalito eiga gali būti vangesnė – simptomai vystosi savaitėmis, mėnesiais.

Diagnozės nustatymui būtinas smegenų skysčio tyrimas. Smegenų skysčio gaunama, atlikus juosmeninę (liumbalinę) punkciją – įdūrus specialia adata tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje į kietojo smegenų dangalo maišą. Procedūros metu nustatomas padidėjęs smegenų skysčio slėgis, o ištyrus laboratorijoje – padidėjęs ląstelių skaičius ir baltymo kiekis.

 Lemiamą reišmę encefalito diagnozei ir specifinio gydymo parinkumui turi smegenų skystyje nustatyta vyraujanti uždegiminių ląstelių, t.y. leukocitų, rūšis (neutrofilai vyrauja bakterinio/pūlingo, limfocitai – virusinio/serozinio encefalito atveju), taip pat gliukozės kiekis, bakteriologiniai, virusologiniai ir imunologiniai (specifinių antikūnų prieš konkretų sukėlėją nustatymas) tyrimai.

Labai svarbūs neurovizualiniai tyrimai: galvos smegenų kompiuterinė ar/ir magnetinio rezonanso tomografija. Laboratoriniame kraujo tyrime stebimi nevienodai išreikšti uždegiminiai pakitimai.

Kiti tyrimai padeda nustatyti infekcijos šaltinį, komplikacijas, atmesti kitas panašias ligas.

Retais atvejais, atlikus daug įvairių tyrimų, diagnozė išlieka neaiški, o specifinio gydymo atidėlioti negalima, – tuomet tenka atlikti galvos smegenų biopsiją: operaciniu būdu ištyrimui paimamas nedidelis galvos smegenų gabalėlis ir ištiriamas mikroskopiškai specifiniais metodais.

Encefalitas – skubios medicininės pagalbos reikalaujanti būklė: įtarus šią ligą, būtina pacientą paguldyti į ligoninę. Ligonį tiria ir gydo neurologas, infekcionistas ar/ir gydytojas reanimatologas, jei būklė labai sunki.

Virusiniams encefalitams daugeliu atvejų nėra specifinio priešvirusinio gydymo, todėl visais atvejais taikomi smegenų pabrinkimą mažinantys, nuskausminantys, priešuždegiminiai vaistai, palaikomas skysčių ir maisto medžiagų balansas.

Jei ligonio būklė sunki, tenka švirkšti vaistus į raumenis ar į veną, maitinti per zondą, kuris įkišamas per nosį ar burną į tolesnę virškinimo trakto sritį, įvesti kateterį į šlapimo pūslę, taikyti pagalbines priemones kvėpavimui užtikrinti.

Kai kuriems virusiniams encefalitams gydyti sukurti specifiniai priešvirusiniai vaistai, kuriuos reikėtų skirti kuo anksčiau, nustačius ar įtarus konkretų ligos sukėlėją.

Herpetinis encefalitas gydomas acikloviru, citomegaloviruso sukeltam encefalitui gydyti skiriamas gancikloviras. Erkinio encefalito sukėlėjui specifinio priešvirusinio gydymo nėra.

Pūlingi meningoencefalitai gydomi antibakteriniais preparatais, kurie parenkami pagal konkretų sukėlėją.

Jei ligos priežastis – infekcijos židinys, esantis kurioje nors kūno dalyje, būtina pirmiausia gydyti infekcijos židinį vaistais ar operaciniu būdu.

Visais atvejais labai svarbi ligonio slauga; jei pacientas negali vartytis lovoje, būtina jį dažnai (kas 1-2 valandas) perversti.

Praėjus ūmiam periodui, svarbiausią reikšmę turi reabilitacinės priemonės: masažas, mankšta, kalbos lavinimas (logopedo pamokos) ir pan.