Alzheimerio liga

Daugumos Alzheimerio ligos atvejų pirminė etiologija nežinoma. Jeigu Alzheimerio liga yra susergama iki 65 m., tuomet ji yra susijusi su genais ir paveldima iš kartos į kartą.  Nustatytas Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, taip pat ligos atsiradimui gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu.

Bendrai paėmus, viena aišku – jog ligs atsiradimui svarbi genetinių ir aplinkos faktorių sąveika.

Alzheimerio ligai įtakos turi:

• Bloga socialinė ir ekonominė padėtis;
• Menkas išsilavinimas;
• Moteriškoji lytis;
• Gyvenime buvęs ar esamas apsinuodijimas aliuminiu;
• Galvos smegenų trauma;
• Jei vienas iš šeimos narių serga Dauno sindromu;
• Jeigu tėvai ar seneliai sirgo arba serga Alzheimerio liga.

Paplitimas

Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc.

Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų), tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas - blogėjanti atmintis.

Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija.

 JAV šiuo metu yradaugiau nei 5 mln sergančių šia liga, o pasaulyje per 30 mln. Išsivysčiusiose šalyse, tai trečia pagal dažnį mirties priežastis po vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligų.

Alzheimrio liga prasideda neryškiu, sunkiai pastebimu, bet pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu. Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus, tačiau kuo puikiausiai atsimena, kas buvo seniai praeityje), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.

Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.

Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau - ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų.

Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti.

Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.

Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti), gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.

Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.

Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, - išeina į gatvę su pižama, kt.), emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi).

Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, ko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti.

Kartais vėlesnėse stadijose išsivysto traukuliai.

Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi.

Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.

Pacientas dažniausiai miršta nuo infekcijų (pvz.: pneumonijos), atsirandančių dėl ilgo gulėjimo ir išsekimo.

Alzheimerio liga sergantys asmenys nuo simptomų atsiradimo išgyvena vidutiniškai 7-12 metų.

1. Apklausa. Daugiausiai informacijos suteikia paciento bei jo šeimos narių apklausa. Dažniausiai gydytojui tai duoda daugiausiai informacijos, ypač šeimos narių įvardinti sergančiojo asmenybės pokyčiai.
2. Pažintinių funkcijų įvertinimas. Yra atliekami testai: laikrodžio piešimo testas, protinės būklės mini tyrimas (Mini – Mental State Examination), Alzheimerio ligos įvertinimo skalė.
3. Retais atvejais, kuomet diagnozė ne visiškai aiški, o yra rimtų asmenybės sutrikimų pacientas yra siunčiamas psichiatro konsultacijai.
4. Laboratoriniai tyrimai: paprastai šie tyrimai yra atliekami, siekiant išsiaiškinti ar simtomai nėra sukelti kitos vidaus organų ligos, kurią būtų galima išgydyti.
5. Galvos kompiuterinė tomografija arba galvos magnetinio rezonanso tyrimas. Jis taip pat daromas įsitikinti ar nėra kitos patologijos, galėjusios sukelti simptomus. Alzheimerio ligos atveju matomas tik smegenų audinio nykimas (atrofija).