Policistinių kiaušidžių sindromas

Policistinių kiaušidžių sindromas arba lėtinės anovuliacijos sindromas – tai toks hormonų pusiausvyros sutrikimas moters organizme, kurį nustatyti įgalina 2 iš 3 požymių: 
(Roterdamo kriterijai): oligo– ar anovuliacija (retos ar visai išnykę mėnesinės); padidėjęs plaukuotumas; policistinės kiaušidės.

SIMPTOMAI

  • - Nereguliarios mėnesinės
  • - Nevaisingumas
  • - Vyriško tipo plaukuotumas
  • - Nereguliarūs kraujavimai iš gimdos
  • - Kiaušidžių padidėjimas 2-6 kartus
  • - Daugybinės cistos kiaušidėse
  • - Ovuliacijos nebuvimas
  • - Riebi veido oda ir plaukai
  • - Polinkis spuogams
  • - Nutukimas

Pasitikrinkite ČIA! Sveikatos testas

Į viršų

Priežastys

Įvairių autorių duomenimis, šis sindromas sudaro 1,4-2,8 proc. visų ginekologinių ligų. Dažniau serga jaunos, 20-30 metų moterys. Šį sindromą pirmieji aprašė amerikiečiai Irving F. Stein ir Michael L. Leventhal 1935 m., tyrinėdami 7 pacientes, besiskundžiančias mėnesinių ciklo sutrikimu, hirsutizmu, padidėjusiomis policistinėmis kiaušidėmis; 4 iš jų buvo nutukimas. Minėti autoriai pastebėjo, kad po operacijos, kurios metu buvo pašalinta nuo ½ iki ¾ kiekvienos kiaušidės, visoms pacientėms vėl atsirado reguliarios mėnesinės, o 2 iš jų pastojo. Taip tapo žinomas Šteino – Leventalio sindromas, nors jo priežastys tuomet liko neaiškios. Kadangi policistiniai kiaušidžių pakitimai tapo pagrindiniu šio sindromo požymiu, paplito „policistinių kiaušidžių sindromo” pavadinimas. Dėl būdingo kiaušidžių vaizdo ši liga dar vadinama „pilkų kiaušidžių sindromu”, „kiaušidžių policistoze”, „kiaušidžių sklerocistoze”. Tačiau dabar mokslo nustatyta, jog 25 proc. moterų su būdingais visais kitais Šteino – Leventalio sindromo požymiais policistinių kiaušidžių pakitimų nebūna; neįprastas paradoksas – „policistinių kiaušidžių sindromas” be policistinių kiaušidžių. Taip yra todėl, kad policistiniai kiaušidžių pokyčiai yra ne atskira liga, o tik vienas iš keleto galimų šio sindromo simptomų. Pagrindinis šio sindromo bruožas yra anovuliacija – būklė, kai kiaušidėse folikulai auga, didėja, bręsta, tačiau pagrindinis, dominuojantis folikulas nesusidaro, mėnesinių ciklo viduryje neplyšta, ovuliacija neįvyksta ir folikulo vietoje nesusidaro geltonkūnis. Ši patologinė būklė atsiranda sutrikus lytinių hormonų pusiausvyrai moters organizme; vėliau pati anovuliacija savo ruoštu dar labiau sutrikdo hormonų balansą. Priklausomai nuo to, kokios hormoninės reguliacijos grandys organizme sutrinka, anovuliacija yra skirstoma į 4 rūšis:
  • anovuliacija, susijusi su vyriškų lytinių hormonų – androgenų pertekliumi organizme;
  • anovuliacija, susijusi su insulino gamybos padidėjimu ir audinių atsparumu insulinui;
  • anovuliacija, susijusi su liuteinizuojančio hormono (LH) hipersekrecija posmegeninėje liaukoje;
  • anovuliacija, susijusi su androgenų virtimo į estrogenus cheminių reakcijų genetiškai determinuotais defektais.

Anovuliacija ir policistiniai kiaušidžių pakitimai yra organizmo atsakas į įvairias patologines būkles ir gali pasireikšti sergant hormonus išskiriančių organų (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės, kasos ir kiaušidžių) ligomis. Manoma, kad šis sindromas gali būti genetiškai paveldimas. Pastebėtas šeimyninis sutrikimų pobūdis, kai dukroms yra įgimtas anovuliacijos, o sūnums – ankstyvo nuplikimo sindromas. Anovuliaciją gali sukelti ir posmegeninės liaukos, kiaušidžių ar antinksčių navikai, stresas, depresija, anoreksija, staigus svorio kritimas, intensyvios atletikos ir bėgimo treniruotės, skydliaukės ir kepenų ligos, kiaušidžių audinio receptorių funkcijos sutrikimai, fermentinių reakcijų sutrikimai, nutukimas. Anovuliacija dažnai būna kartu su audinių atsparumu insulinui ir hiperinsulinemija. Kai organizmo audiniai tampa nejautrūs insulinui, kasa stengiasi šią būklę kompensuoti, todėl gamina dar daugiau insulino, taip atsiranda insulino perteklius – hiperinsulinemija. Moterims, sergančioms policistinių kiaušidžių sindromu, hiperinsulinemija ir atsparumas insulinui visada būna kartu su nutukimu.

Į viršų

Ligos eiga

Sergant policistinių kiaušidžių sindromu, kiaušidėse atsiranda būdingų pokyčių. Abi kiaušidės padidėja net 2-6 kartus, jų paviršius pasidaro pilkšvai blizgantis, kietas, labai sustorėja kiaušidžių kapsulė. Kiaušidės atrodo kaip porcelianinės. Po kiaušidžių kapsule lyg karoliai išsidėstę daugybiniai 2-8 mm diametro ir didesni folikulai, po 10-15 ir daugiau folikulų kiekvienoje kiaušidėje. Tai lyg daugybinės folikulinės cistos. Būdingas mėnesinių ciklo sutrikimas: dėl estrogenų pertekliaus organizme išveša ir sustorėja gimdos gleivinė (išsivysto gimdos gleivinės hiperplazija), mėnesinės tampa ilgos, gausios, nereguliarios, ilgas mėnesinių nebuvimo periodas (amenorėja) kaitaliojasi su disfunkciniais kraujavimais iš gimdos. Dėl androgenų pertekliaus organizme išryškėja ir palengva didėja hirsutizmas – vyriško tipo plaukuotumas (pradeda dygti ūsai, barzda, žandenos, gaktos plaukuotumas kylio forma kyla aukštyn link bambos kaip vyrų, pagausėja plaukų ant rankų ir kojų, gali atsirasti plaukų ant krūtinės ir nugaros, aplink krūtų spenelius). Sunkesniais atvejais atsiranda virilizacijos požymių: padidėja varputė, atsiranda vyriško tipo galvos nuplikimas, plaukų ir odos riebaluotumas, polinkis spuogams. Būdingas nevaisingumas ar polinkis į savaiminius persileidimus pirmame nėštumo trimestre. Beveik visais atvejais moteris turi antsvorio ar yra nutukusi. Kartu gali būti lydinčių vegetacinių simptomų: galvos skausmas, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrikęs miegas, padidėjęs jautrumas, nestabilios emocijos, nervingumas, lytinio potraukio pokyčiai. Būdingu atsparumo insulinui bei hiperinsulinemijos požymiu laikomas odos pigmentacijos pokytis: didžiųjų lytinių lūpų gleivinėje, alkūnių, kaklo, kirkšnių, plotų po krūtimis odoje atsiranda į velvetą ar karpos paviršių panašūs pilkai-rudi, tamsūs, šiurkštūs pakitimai. Visi šie simptomai išsivysto ne staiga, o iš lėto, palaipsniui. Sutrikus hormonų gamybai kiaušidėse, mažėja moteriškų lytinių hormonų – estrogenų ir daugėja vyriškų lytinių hormonų – androgenų, todėl sutrinka mėnesinių ciklas ir ovuliacija, atsiranda vyriško tipo plaukuotumas. Kadangi sumažėja estrogenų kiekis organizme, posmegeninėje liaukoje išsiskiria daug folikulus stimuliuojančio hormono (FSH), skatinančio kiaušidėse augti folikulus ir gaminti estrogenus. Ovuliacijai neįvykus, kiaušidėse nesusidaro geltonkūnis, gaminantis progesteroną, todėl labai sumažėja progesterono kiekis organizme, o posmegeninėje liaukoje išsiskiria daug liuteinizuojančio hormono (LH), raginančio kiaušides gaminti progesteroną. Taigi visiškai sutrinka normalūs cikliniai-grįžtamieji ryšiai tarp hormonus išskiriančių organų. Anovuliacija gali būti ir natūrali – fiziologinė (pvz., iki brendimo, nėštumo metu, žindymo krūtimi laikotarpiu, menopauzėje). Tokia anovuliacija negydoma. Tačiau patologinė anovuliacija, nesusijusi su minėtais moters gyvenimo periodais, turi būti anksti nustatoma ir gydoma. Negydant jos sukelti simptomai linkę ryškėti, progresuoti, vėliau gali atsirasti rimtų komplikacijų.

Į viršų

Tyrimas

  • Pirmiausia pacientė nuodugniai apžiūrima: įvertinamas nutukimo laipsnis, plaukuotumas, plaukų ir odos riebaluotumas, polinkis spuogams. Makštinio tyrimo metu čiuopiamos padidėjusios kiaušidės. Matuojama bazalinė temperatūra, (37oC).
  • Laboratorijoje ištiriama hormonų (estrogenų, progesterono, folikulus stimuliuojančio hormono, liuteinizuojančio hormono, prolaktino, laisvo tiroksino, tireotropinio hormono) koncentracija kraujo plazmoje, 17-ketosteroidų kiekis paros šlapime.
  • Atliekamas lytinių organų ultragarsinis tyrimas (echoskopija): išmatuojamas gimdos ir kiaušidžių dydis, gimdos gleivinės storis, įvertinama jų struktūra.
  • Operacija videolaparoskopija atliekama daugiau gydymo, o ne diagnostikos tikslais, dažniausiai tada, kai moteris siekia pastoti. Videomonitoriaus ekrane matyti padidėjusios, ovalios, pilkšvai baltos, be būdingo reljefo ir ovuliacijos požymių kiaušidės; tuo pat metu galima padaryti kiaušidės biopsiją (žnypliukėmis paimti mažą gabalėlį kiaušidės audinio histologiniam ištyrimui).
  • Visos pacientės tiriamos dėl galimo cukrinio diabeto. Ištiriama gliukozės bei insulino koncentracija kraujo plazmoje. Atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys. Gliukozės/insulino koncentracijos santykis <4,5, rodo atsparumą insulinui.

Į viršų

Medicininis gydymas

Pagrindiniai lėtinės anovuliacijos sindromo gydymo tikslai yra šie:
  • Gydyti metabolinius sutrikimus.
  • Mažinti vyriško tipo plaukuotumą.
  • Sureguliuoti menstruacinius ciklus.
  • Koreguoti anovuliaciją, jei moteris nori pastoti.
Gydymas yra dviejų rūšių: medikamentinis ir operacinis. Gydymo taktika priklauso nuo to, ar moteris gyvena lytinį gyvenimą, ar ne, bei nuo jos noro ar nenoro pastoti:
  • Moterims, negyvenančioms lytinio gyvenimo, skiriama pakaitinė geltonkūnio terapija hormonais gestagenais. Gydymas ilgalaikis, trunka daugelį mėnesių. Toks gydymas atkuria normalų estrogenų- progesterono kaitos cikliškumą, todėl mėnesinės vėl tampa reguliarios, nebesikartoja disfunkciniai kraujavimai, sumažėja gimdos gleivinės išvešėjimo ir vėžio rizika.
  • Moterys, gyvenančios lytinį gyvenimą, nenorinčios pastoti, sergančios lėtiniu anovuliacijos sindromu ir nesigydančios vaistais, nėra apsaugotos nuo nepageidaujamo nėštumo, nes retkarčiais įvyksta atsitiktinės ovuliacijos ir galimas pastojimas. Tokių moterų gydymui geriausiai tinka III kartos monofaziniai konjuguoti geriamieji kontraceptikai, taip pat gestagenų injekcijos, gimdinės kontraceptinės spiralės su gestagenais bei kontraceptiniai implantai. Geriamieji kontraceptikai stabdo hirsutizmo (vyriško plaikuotimo) progresavimą.
  • Moterims, gyvenančioms lytinį gyvenimą ir norinčioms pastoti, reikalinga sukelti ovuliaciją, tačiau gydymo taktika kiekvienu atveju individuali, priklauso nuo pacientės svorio, hormonų koncentracijos kraujyje ir kitų faktorių. Lieknoms moterims, kurioms liuteinizuojančio hormono koncentracija tik nežymiai viršija folikulus stimuliuojančio hormono koncentraciją, ovuliacijai stimuliuoti skiriami i>antiestrogenai-klomidai. Jeigu liuteinizuojančio hormono koncentracija ciklo pradžioje (3-5 ciklo dieną) yra žymiai didesnė už folikulus stimuliuojančio hormono koncentraciją, prieš ovuliacijos stimuliaciją liuteinizuojančio hormono kiekiui sumažinti kelis ciklus skiriamas gydymas III kartos monofaziniais konjuguotais geriamaisiais kontraceptikais. Jeigu lieknoms moterims ovuliacijos su klomidais sukelti nepavyksta, gali reikėti atlikti laparoskopinę operaciją, po to tęsiant gydymą antiestrogenais arba gonadotropinais. Nutukusioms moterims nei kiaušidžių funkcijos stimuliacija klomidais, nei laparokopinė kiaušidžių operacija neatliekamos. Pirmiausia reikia atsikratyti antsvorio (taip sumažinamas estrogenų gamybos šaltinis organizme). Šioms moterims rekomenduojama mažai kalorijų turinti dieta bei fiziniai pratimai. Kai kūno svoris pasiekia normalų, galima tikėtis hiperinsulinemijos susireguliavimo, ovuliacijos medikamentinio atstatymo bei pastojimo. Tuomet skiriama ovuliacijos stimuliacija klomidais. Nutukusioms moterims geriami antidiabetiniai vaistai mažina hiperinsulinemiją, laisvo testosterono koncentraciją bei kitų ovuliaciją stimuliuojančių vaistų efektyvumą.
Operacinis gydymas rekomenduojamas tik tada, kai medikamentai neduoda reikiamo efekto, dažniausiai, kai moteris kreipiasi dėl nevaisingumo. Atliekama videolaparoskopinė operacija, pašalinamos sąaugos aplink kiaušides ir kiaušintakius bei dalies kiaušidžių pašalinimas arba adatiniu elektrodu 4-5 vietose kiekviena kiaušidė „subadoma” – suardomas išvešėjęs kiaušidės audinys. Po operacijos maždaug 2/3 ligonių mėnesinių ciklas tampa normalus, 60-70 proc. jų pastoja. Geriausi rezultatai būna per pirmuosius 5 metus po operacijos. Padidėjęs plaukuotumas dažniausiai išlieka; jis likviduojamas kosmetinėmis procedūromis.

Į viršų

Natūralus gydymas

  • Gydymas pradedamas nuo kūno svorio korekcijos. Kūno masės indeksas neturėtų viršyti 25 kg/m2. Skiriamos ilgalaikės hipokalorinės dietos (1000-1500 kcal/parai). Badavimas nerekomenduojamas, galimos iškrovimo dienos.
  • Būtina gydomoji fizkultūra, vandens procedūros, didesnis fizinis aktyvumas.
  • Gydomasis masažas.

Policistinių kiaušidžių sindromo gydymas yra ilgalaikis ir hormoninis. Gydymas paprastai yra veiksmingas, tačiau reikalauja daug laiko ir kantrybės. Viena svarbiausių gydymo grandžių ir tikslų – atsikratyti antsvorio, numesti nereikalingus kilogramus ir pasiekti normalų kūno svorį. Tai sunkus, kasdieninis, nuolatinis tiek fizinis, tiek psichologinis darbas su savimi. Tačiau tai padaryti galite tik Jūs pati. Nekovokite su savimi, o priešingai – padėkite sau. Pamilusi save, įveiksite ir ligą. Esant vėl normaliai kūno masei, kartais tiek ovuliacija, tiek vaisingumas atsistato savaime, gydymui reikia mažiau vaistų arba jis išvis tampa nebereikalingas.

Į viršų

GYDYMO ĮSTAIGOS

Natūralaus gydymo centras, UAB

Adresas: Savanorių pr. 284, Ortopedijos įmonės pastatas II a.
Telefonas:(8 37) 710602; (8 682) 92261
El. paštas:
Svetainė:www.ngc.lt
Daugiau gydymo įstaigų

Į viršų

Komplikacijos

Užsitęsusi lėtinė anovuliacija sukelia padidėjusią riziką susirgti gimdos gleivinės vėžiu, kiaušidžių vėžiu bei krūties vėžiu. Nutukimas, hiperinsulinemija ir atsparumas insulinui padidina arterinės hipertenzijos ir kitų širdies-kraujagyslių ligų bei II tipo cukrinio diabeto riziką.

Į viršų

Patarimai ir profilaktika

Lėtinę anovuliaciją svarbu anksti nustatyti ir kryptingai gydyti.

Į viršų

KLAUSK EKSPERTŲ

Klausk ekspertų

Į viršų

FORUMAS

Forumas

Į viršų

Raktiniai žodžiai

Policistinių kiaušidžių sindromas, Lėtinės anovuliacijos sindromas, Hormonų pusiausvyra, Sindromas, Kiaušidės

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Nevaisingumas. Kas kaltas?
Nevaisingumas. Kas kaltas?

Daugelis moterų, kad susilauktų vaikelio, pasiryžusios iškęsti ilgą, varginantį gydymą, nemalonias procedūras, kurios gali užtrukti net metus. Tuo tarpu lietuviai vyrai dažnai gėdijasi net kalbėti apie šias problemas,- tai baisus smūgis jų savigarbai. Daugiau...