Placentos pirmeiga

Placentos pirmeiga tris kartus dažniau pasitaiko pakartotinai nėščioms ir pakartotinai gimdančioms moterims. Manoma, kad pagrindinė šios patologijos priežastis – tai atrofiniai ir distrofiniai gimdos gleivinės pakitimai, dėl kurių sutrinka gimdos gleivinės mityba, ir apvaisintam kiaušinėliui sunku implantuotis. Tada apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi apatiniame gimdos segmente arba aukščiau – gimdos kūne, tačiau dėl nepakankamų mitybos sąlygų choriono gaureliai vystosi didesniame plote, kuris apima apatinį gimdos segmentą ir net vidinius gimdos kaklelio žiomenis. Taip gimdos gleivinė gali pakisti po abortų, savaiminių persileidimų, gimdos išgrandymų, gimdos gleivinės uždegimo (endometrito), pogleivinių (submukozinių) miomų ir kt. Pirmakartėms nėšiosioms placentos pirmeigos priežastis gali būti infantiliška gimda ir įvairios bendros organizmo ligos. Kitos teorijos placentos pirmeigos priežastimi laiko apvaisinto kiaušinėlio ir besivystančio gemalo pakitimus, kai dėl susilpnėjusių proteolizinių fermentinių savybių apvaisintam kiaušinėliui sunku įsiskverbti į gimdos gleivinę, todėl jis nusileidžia net iki apatinio gimdos segmento, kuriame ir implantuojasi.

Placentos pirmeiga yra viena sunkiausių nėštumo komplikacijų. Pagrindinis simptomas yra kraujavimas. Moteris gali pradėti kraujuoti bet kada nėštumo metu, tačiau dažniausiai antrojoje neštumo pusėje ir visada gimdymo metu. Išimtinais atvejais moteris nekraujuoja nėštumo metu iki pat gimdymo termino. Placentos pirmeigos atveju kraujuoja tik motina, vaisius gali nukraujuoti tik pažeidus pačią placentą. Moters būklė atitinka netekto kraujo kiekį. Kraujavimas paprastai prasideda be jokios priežasties, netikėtai, naktį, kai moteris miega. Jis gali būti pasikartojantis arba vienkartinis, be skausmo, kraujuojama į išorę. Kraujavimo intensyvumas labai nevienodas. Kraujavimą sukelia nuo gimdos sienos atsiskyrusi placentos dalis. Atsiskyrimo mechanizmas aiškinamas taip: nėštumo pabaigoje atsiranda nesmarkūs sąrėmiai, kurių moteris nejaučia. Tačiau šių sąrėmių metu išsitempia apatinė gimdos dalis ir, tempiantis gimdos sienelei, placenta pradeda po truputį atsiskirti nuo jos. Iš atsivėrusių tarpgaurelinių ertmių placentos buvusio prisitvirtinimo vietoje pradeda kraujuoti. Sąrėmiams praėjus, maži trombai užkemša kraujagysles, ir kraujavimas gali sustoti. Kartojantis tokiems nesmarkiems kraujavimams, moteriai vystosi mažakraujystė. Kraujavimas gali būti ir labai gausus, pavojingas gyvybei. Taip atsitinka gimdymo metu, esant centrinei placentos pirmeigai: gemaliniai vandenys negali nutekėti, vidinius žiomenis dengianti placenta trukdo vaisiaus galvutei normaliai įsistatyti į mažąjį dubenį ir slinkti gimdymo takais, atsidarinėjant ir plečiantis gimdos kakleliui, placenta vis labiau atsidalina nuo gimdos sienelių, vystosi gausus kraujavimas, ir gimdyvė gali mirtinai nukraujuoti. Jei placentos pirmeiga yra nevisiška, dalinė, tuomet, plyšus vaisiaus vandenų pūslės dangalams ir nutekėjus gemaliniams vandenims, vaisiaus galvutė įsistato į mažąjį dubenį, prispaudžia pirmeigės placentos kraštelį prie gimdymo kanalo sienos, ir kraujavimas sustoja. Tačiau esant nepakankamai gimdymo veiklai ar netaisyklingai statantis vaisiaus galvutei į mažąjį dubenį, atsiskyrusi placentos dalis neprispaudžiama, todėl gali smarkiai kraujuoti iš atvirų gimdos sienos kraujagyslių toje vietoje, kur placenta jau buvo atsiskyrusi.

Ištyrus nėščiąją, nustačius patologiją ir nuolat stebint gydytojui, nėštumas vystosi normaliai. Esant teisingai nėštumo priežiūrai, parinkus tinkamą nėštumo užbaigimo būdą, nei moters, nei vaisiaus sveikata nenukenčia.

Placentos pirmeigos gydymo principai priklauso nuo kraujavimo pobūdžio, placentos padėties (centrinė ar dalinė pirmeiga), nėštumo laiko. Kiekviena nėštumo metu kraujuojanti moteris turi būti paguldyta į ligoninę ir kruopščiai ištirta. Jeigu diognozuojama placentos pirmeiga, moteris kraujuoja negausiai, ir iki gimdymo liko dar daug laiko, imamasi priemonių, neleidžiančių kraujavimui pasikartoti ir užtikrinančių normalią tolimesnę nėštumo eigą. Skiriami gimdos susitraukimus slopinantys vaistai – tokolitikai (kalcio kanalėlių blokatoriai, β2 – adrenomimetikai), kalcio kanalų blokatoriai, etanolis, oksitocino antagonistai, ir kt.), gerinantys kraujo krešumą ir mažinantys kapiliarų sienelių pralaidumą vaistai (vitaminai – askorbininė rūgštis, askorutinas, vikazolis, sistemiškai veikiantys hemostatikai), vaistai mažakraujystei gydyti (geležies preparatai, folinė rūgštis), raminantys (valerijono šaknų preparatai, raminančios vaistažolių mikstūros nėščiosioms, benzodiazepinai.). Jeigu kraujavimas buvo gausesnis, tačiau jį pavyko sustabdyti ir dabar nekraujuoja, cirkuliuojančio kraujo tūris atstatomas lašinėmis skysčių infuzijomis į veną. 16-36 nėštumo savaitę galima apsiūti gimdos kaklelį, - tai leidžia pailginti nėštumą ir sumažinti kraujavimo grėsmę. Skiriama ramybė, lovos režimas, pakankamai baltymų, vitaminų, mikroelementų turinti dieta. Nuolat stebima nėščiosios ir vaisiaus būklė: moteris kasdien skaičiuoja vaisiaus judesius, 1-2 kartus per dieną užrašomi vaisiaus širdies tonai specialiu aparatu – kardiotokografu (atliekamas nestresinis testas), vaisiaus širdies tonai išklausomi akušeriniu stetoskopu. Jei nėštumo metu prasideda moters gyvybei pavojingas kraujavimas, gydymo taktika iškart keičiama, ir nėštumas skubiai užbaigiamas Cezario pjūvio operacija. Jei yra centrinė placentos pirmeiga, ir moteris pradeda kraujuoti prasidėjus gimdymo veiklai, Cezario pjūvio operacija atliekama skubos tvarka. Ji daroma net ir tada, kai vaisius yra žuvęs ar net labai neišnešiotas, nes tik taip galima išgelbėti moters gyvybę. Jeigu yra dalinė placentos pirmeiga, gera gimdymo veikla, vaisiaus galvutė taisyklingai statosi į mažąjį dubenį, kraujavimas sustoja, moteris gali pagimdyti pati. Dažniausiai laiku diagnozavus pirmeigę placentą ir atitinkamai paruošus moterį, nėštumas užbaigiamas planine Cezario pjūvio operacija, esant išnešiotam nėštumui 38-40 nėštumo savaitę, dar neprasidėjus reguliariai gimdymo veiklai.

Nėštumo metu dėl pasikartojančių negausių kraujavimų gali vystytis mažakraujystė. Galimas kraujavimas gimdymo metu (įplyšus gimdos kakleliui, dėl gimdos hipotonijos) bei pogimdyminiu laikotarpiu (dėl gimdos subinvoliucijos – nepakankamai greito susitraukimo iki normalaus fiziologinio dydžio). Dėl gausaus kraujavimo gimdyvė gali žūti. Nemažą pavojų nėščiajai ir gimdyvei sudaro infekcija, nes pirmeigės placentos prisitvirtinimo vieta yra arti infekuotos gimdymo kanalo dalies (makšties, gimdos kaklelio kanalo), todėl į žaizdą lengvai gali pakliūti infekcija. Reta, bet labai pavojinga placentos pirmeigos komplikacija yra embolija. Atsiskyrus placentai, gimdos sienelėje atsiveria platūs venų spindžiai, į kuriuos gali patekti oro, kraujo krešulių, vaisiaus vandenų, mekonijaus. Įvykus embolijai, sutrinka kraujo krešumas. Nėštumo metu, esant placentos pirmeigai, dažnai būna netaisyklinga vaisiaus padėtis ir pirmeiga. Esant placentos pirmeigai, apie 50% atvejų įvyksta priešlaikinis gimdymas (32-33 nėštumo savaitę). Placentos pirmeiga labai pavojinga ir vaisiui (perinatalinis mirtingumas siekia 15-20%). Sutrikus gimdos – placentos kraujotakai nėštumo ir gimdymo metu, vaisiui trūksta deguonies, vystosi hipoksija, vaisius gali žūti.

Reikia vengti abortų, gimdos išgrandymų (geriau vartoti kontraceptines priemones – konjuguotus geriamuosius hormoninius kontraceptikus, barjerinės apsisaugojimo priemones – prezervatyvus, spermicidus į makštį prieš lytinį aktą), laiku gydyti lytinių organų uždegimines ligas, kitus vidaus organų susirgimus.

Nėštumo metu dėl neaiškios priežasties prasidėjus kraujavimui iš lytinių takų arba jau esant diagnozuotai placentos pirmeigai ir atsiradus maudimui pilvo apačioje, gimdos apsitraukimams, nedelsiant kreipkitės į bet kurią gydymo įstaigą. Atsiminkite, kad jei yra nustatyta placentos pirmeiga, visą nėštumo laiką išlieka didelis pavojus mirtinai nukraujuoti !