Nėščiųjų mažakraujystė (anemija). Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Mažakraujystė arba anemija – tai tokia patologinė būklė, kuriai būdingas hemoglobino kiekio sumažėjimas kraujyje, nėščiosioms atsirandantis dėl padidėjusio geležies ir folinės rūgšties poreikio. Nėščiųjų anemija – tai savita anemijos forma, kuri išsivysto nėščiosioms dėl įvairių veiksnių, susijusių su nėštumo fiziologija.

Priežastys

Nėščiųjų anemijos atsiradimas siejamas padidėjusiu geležies ir folinės rūgšties poreikiu nėštumo metu. Geležies stokos mažakraujystė sudaro apie 80-90 proc. visų nėščiųjų anemijų. Jai prasidėti reikšmės turi šie veiksniai:
  • nepakankamas geležies kiekis maiste (kai nėščioji nevalgo mėsos);
  • sutrikęs geležies įsisavinimas žarnyne dėl virškinamojo trakto ligų ar nėščiųjų vėmimo;
  • pasikartojantys kraujavimai iš lytinių takų dėl kokios nors akušerinės patologijos;
  • lėtinės infekcinės ligos;
  • dažni gimdymai, ilgas maitinimo krūtimi laikotarpis, daugiavaisis nėštumas, gausus kraujavimas gimdymo metu;
  • Cezario pjūvio operacija.
 
Be to, geležies stokos anemija dažniau pasitaiko nėščiosioms, sergančioms lėtinėmis infekcinėmis ligomis (reumatu, lėtiniu tulžies pūslės, inkstų geldelių, ryklės migdolų, veido ančių uždegimu ir t.t.). Anemija dažniau sergama žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų. Folinės rūgšties trūkumas nėščiosioms yra retesnis negu geležies, nes paprastai nėščioji su maistu gauna pakankamą folinės rūgšties kiekį. Mišri geležies ir folinės rūgšties stoka dažniau pasireiškia sunkia anemija antrame ir trečiame nėštumo trimestruose.

Į viršų