Nėščiųjų mažakraujystė (anemija). Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Mažakraujystė arba anemija – tai tokia patologinė būklė, kuriai būdingas hemoglobino kiekio sumažėjimas kraujyje, nėščiosioms atsirandantis dėl padidėjusio geležies ir folinės rūgšties poreikio. Nėščiųjų anemija – tai savita anemijos forma, kuri išsivysto nėščiosioms dėl įvairių veiksnių, susijusių su nėštumo fiziologija.

Patarimai ir profilaktika

Nėščiųjų anemijos profilaktikai labai svarbu kuo anksčiau ją nustatyti ir laiku pradėti gydyti. Moterų konsultacijoje kraujas nėščiajai tiriamas nėštumo pradžioje, kai ši įrašoma į nėščiųjų įskaitą, 20 nėštumo savaitę, 28 nėštumo savaitę, o vėliau – 1 kartą per mėnesį. Ypač nuodugniai ištiriamos ir stebimos tos nėščiosios, kurioms anemija nustatyta dar iki nėštumo, kurios daug kartų gimdė arba serga lėtinėmis infekcinėmis ligomis. Joms nuo 12-14 nėštumo savaitės patartina vartoti grynos geležies preparatus profilaktinėmis dozėmis (po 30-60 mg elementinės geležies/per dieną). Nustačius nėščiųjų anemiją, geležies dozė padidinama iki gydomosios, dažniau kartojami kraujo tyrimai. Nėščia moteris kasdien turi gauti 400 μg folinės rūgšties, ypač I nėštumo trimestrą iki 12 nėštumo savaitės (ji apsaugo ir nuo apsigimimų).
Būtina atsiminti, kad geležies preparatus reikia gerti 1 val. prieš valgį arba tarp valgymų, užgeriant vandeniu arba sultimis; tada geležies įsisavinimas yra maksimalus. Geriant geležies preparatus po valgio, geležies įsisavinimas sumažėja 30 proc. Išgėrus geležies dozę, 30 min.-1 val. po to rekomenduojama negerti kavos, arbatos ir pieno, taip pat nereikia geležies vienu metu gerti su gryno kalcio ir magnio preparatais, antibiotiku tetraciklinu ir skrandžio rūgštingumą mažinančiais antacidiniais vaistais (dėl vaistų tarpusavio sąveikos).

Į viršų