Gimdos kaklelio uždegimas (endocervicitas)

Gydytojas ginekologas, apžiūrėdamas makštį ir gimdos kaklelį skėtikliais, mato paraudusią gimdos kaklelio kanalo išorinę angą, paburkusius audinius, kurie yra trapūs, ir palietus šią vietą vatos tamponėliu ar mentele lengvai rasoja krauju; gausias gelsvas, žalsvas, pūlingas-vandeningas išskyras makštyje. Čiuopiant gimdos kaklelis skausmingas, skausmingumas padidėja jį judinant. Specialiu prietaisu – kolposkopu – apžiūrimas gimdos kaklelis, įvertinamas padidintas jo vaizdas, gleivinės kontūrai. Dažnai nustatomas gimdos kaklelio kanalo gleivinės išsivertimas (ektropionas), gimdos kaklelio makštinės dalies epitelio defektai (jodui neigiamos zonos, keratozės židiniai, uždegimo plotai, erozijos ir kt.). Be to, atliekami makšties išskyrų bei išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo tepinėliai ir bakterioskopinis tyrimas. Plonyčiu vatos tamponėliu įeinama į gimdos kaklelio kanalą ir iškrapštoma pūlingų gleivių. Jos įvertinamos baltame fone, juodame fone, nustatoma jų spalva ir konsistencija. Išskyros tepamos ant objektinio stiklelio, dažomos Gramo būdu ir mikroskopuojamos. Matomas pilnas regėjimo laukas leukocitų, mikrobų salelės. Jeigu yra intraląsteliniai gramneigiami diplokokai, tai gali būti gonokokinis endocervicitas. Gali būti randami kiti mikrobai. Jeigu nerandama jokių kitų mikrobų, gonokokų, išankstinė diagnozė yra chlamidijinis endocervicitas. Chlamidijos nustatomos sudėtingesniais laboratoriniais metodais (ląstelių kultūra, ELISA imunofermentiniu metodu, naudojant chlamidijų fermentą, imunofluorescentiniu metodu, naudojant tiesioginius fluorescuojančius antikūnus). Išskyros iš makšties ir gimdos kaklelio kanalo taip pat sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, tikintis labaratorijoje išauginti bakterijų kultūras, identifikuoti infekcijos sukėlėją (bakteriologinis tyrimo metodas) ir nustatyti jo jautrumą konkretiems antibiotikams (antibiotikograma). Tačiau apie 50% atvejų nerandama nei gonokokų, nei chlamidijų, nei kitų mikrobų, ir endocervicito priežastis lieka nežinoma.

Moteris, serganti ūminiu endocervicitu, gydoma bendrojo veikimo ir vietinėmis antibakterinėmis priemonėmis ambulatoriškai, dažniausiai hospitalizacijos neprireikia. Režimas ir dieta įprastiniai. Skiriami geriamieji antibiotikai, prieš tai nustačius infekcijos sukėlėjo rūšį ir jo jautrumą antibiotikams (gydoma fluoruotųjų chinolonų grupės preparatais – ofloxacinu, ciprofloxacinu; pefloxacinu; cefalosporinais – ceftriaxonu, cefiximu; tetraciklinais – doxycyclinu; makrolidais – eritromicinu; imidazolio dariniais – metronidazoliu ir kt.). Antibiotikų rūšis, dozė, vartojimo trukmė priklauso nuo uždegimą sukėlusio mikroorganizmo, vaistą parenka ir skiria gydytojas. Prireikus ar esant komplikacijų, antibiotikai skiriami injekcijomis į raumenis. Efektyvios antibakterinį poveikį turinčios žvakutės ir kremai į makštį (flagyl, dalacin C, macmiror complex, polygynax ir kt.). Išoriniai lytiniai organai ir makštis plaunami šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato), skiriamos šiltos gydomosios vaistažolių (ramunėlių, medetkų, lakišiaus, jonažolių) vonelės 1-2 kartus per dieną po 15-20 min. Jeigu yra seni gimdos kaklelio plyšimai, išgydžius endocervicitą, rekomenduojama atlikti gimdos kaklelio plastinę operaciją. Gydomos gimdos kaklelio erozijos (dažniausiai sutepant solcogyno tirpalu, – jei nėra kontraindikacijų).

Aktyvuotas vanduo:  Pašildyti iki 38-40 laipsnių negyvojo ir gyvojo vandens ir nakčiai padaryti to­kias procedūras: įsišvirkšti iš pradžių negyvojo vandens, po to, praėjus kele­tai minučių - gyvojo vandens. Gyvojo vandens reikia įsišvirkšti keletą kartų su 3-5 minučių pertraukomis. Manoma, kad liga pra­eina po kelių proce­dūrų. Dėmesio! Prieš pradedant naudoti  aktyvuotą vandenį, pasitarkite su gydytoju.

Gydymas gintaro rūgštmi. Gintaro rūgštis sustiprina audinių energijos apykaitą, taigi atstatomieji procesai vyksta žymiais greičiau ir gydymas tampa efektyvesniu.

Medaus tamponai. Jie taikomi gydant lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus. Procedūras skirti ir jas kontroliuoti gali tik gydytojas ginekologas.

Patariama ištirti lytinį partnerį dėl chlamidiozės, gonorėjos, virusų, kitų lytiniu keliu plintančių infekcinių ligų ir skirti atitinkamą antibakterinį gydymą, arba profilaktiškai skirti anibiotikų kursą (dažnai taip išvengiama ligos pasikartojimo, nes pašalinama pagrindinė ligos priežastis). Būtina pažymėti, kad ši taisyklė galioja ne visiems endocervicito atvejams ir tiesiogiai priklauso nuo mikrobo rūšies (žr. ligos priežastis).