Gimdos gleivinės uždegimas (endometritas)

Gydytojas ginekologas, čiuopdamas per makštį, nustato, jog gimda yra padidėjusi, skausminga, minkštesnės konsistencijos. Įvertinamos išskyros iš gimdos: jų gausumas, spalva, kvapas, atsiradimo laikas. Paimama išskyrų iš makšties, iš gimdos kaklelio kanalo ir šlaplės išorinės angos bakterioskopiniam tyrimui (išskyros mentele patepamos ant specialaus objektinio stiklelio, tepinėlis dažomas, mikroskopuojamas, nustatoma infekcinio sukėlėjo rūšis, leukocitų skaičius ir kt.), bakteriologiniam tyrimui (išskyros specialia lazdele sėjamos į maitinamąsias terpes Petri lėkštelėse, kurios laikomos termostate +37oC temperatūroje; jose mikrobai sparčiai dauginasi, sudaro įvairiaspalves, įvairių formų kolonijas, pagal kurių pobūdį dar tiksliau nustatoma mikrobų rūšis, jie pakartotinai tiriami mikroskopu), antibiotikogramai (nustatomas mikrobų jautrumas tam tikriems antibiotikams, ir pagal tai parenkamas konkrečiu atveju efektyviausiai veikiantis vaistas). Ligonei atliekami laboratoriniai tyrimai: bendras kraujo tyrimas (jame randamas padidėjęs leukocitų skaičius ir eritrocitų nusėdimo greitis, jaunų leukocitų formų), biocheminis kraujo tyrimas, nustatomas padidėjęs C-reaktyviojo baltymo kiekis kraujyje (tai uždegiminis rodiklis, padidėjantis uždegimo metu), nustatomi kraujo krešumo rodikliai ir kt. Atliekama gimdos transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų būklę. Kartojantis šaltkrėčio epizodams, ir įtariant endometrito komplikaciją – sepsį – imamas kraujas iš venos prieš prasidedant šaltkrėčiui ir atliekamas kraujo pasėlis į specialias terpes laboratorijoje.

Ligonės, sergančios ūminiu endometritu, gydomos ligoninėje. Joms skiriamas lovos režimas, lengvai virškinamas, vitaminingas, kaloringas maistas, pakankamas skysčių kiekis per parą (2-2,5 litro). Pagrindinis endometrito gydymas yra gydymas antibiotikais (iš pradžių – plataus veikimo spektro, po to – siauro, atsižvelgiant į antibiotikogramos rezultatus). Dažniausiai skiriami 2-3 rūšių antibiotikai injekcijoms į raumenis arba į veną. Gydoma penicilinų grupės antibiotikais – ampicilinu, penicilinu, aminoglikozidais – gentamicinu, imidazolio grupės – metronidazoliu, cefalosporinais – cefazolinu, cefuroximu, cefotaximu, ceftriaxonu ir kt.). Vartojant daug antibiotikų vienu metu, gali sutrikti normalios organizmo mikrofloros pusiausvyra (virškinamajame trakte, kvėpavimo takuose), gali pradėti vyrauti patogeniniai grybeliai, todėl kartu profilaktiškai būtina skirti geriamų preparatų nuo grybelio (nystatino). Be to, skiriamos antibakterinio veikimo žvakutės į makštį, makšties vonelės ir praplovimai šiltais dezinfekuojančiais tirpalais (furacilino, chlorheksidino, kalio permanganato). Simptominiam gydymui naudojami skausmą ir karščiavimą mažinantys medikamentai – nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai – geriama forma ar žvakutėmis į tiesiąją žarną (paracetamolis, diklofenakas, ibuprofenas, nimesilas ir kt), vitaminai geriami ar injekcijomis (vit.C, multivitaminai), kraujagyslių pralaidumą mažinantys medikamentai (askorutinas), kartais – geriamų antihistamininių preparatų (klaritino, tavegylio), – jei yra nestipriai išreikštų alerginių reakcijų į antibiotikus. Jei nustatoma gimdos subinvoliucija (nepakankamas susitraukimas po gimdymo ar vėlyvo persileidimo), skiriama gimdą sutraukiančių vaistų – prostaglandinų E ar F2a analogų (misoprostolio, enzaprosto). Ūmiame ligos periode svarbu palaikyti pastovią vandens ir elektrolitų pusiausvyrą organizme, kuri gali sutrikti dėl karščiavimo, gausaus prakaitavimo, sumažėjusio apetito, padaugėjusių išskyrų iš gimdos, todėl skysčių ir mineralinių medžiagų trūkumas kompensuojamas lašinėmis skysčių infuzijomis į veną (Ringerio, 0,9% natrio chlorido, 5% gliukozės tirpalai); be to, jos veikia detoksikuojamai, valo organizmą nuo toksinių medžiagų. Praėjus ūmiam ligos periodui, atokioje gydymo fazėje skiriami sisteminiai fermentų preparatai; juos vartojant greičiau rezorbuojasi lėtiniai uždegiminiai židiniai, randiniai audiniai, sąaugos, pagerėja mažojo dubens kraujotaka, gerėja gimdos gleivinės regeneracija.

• Arbatžolių mišinys: varnalėšos ir beržų lapai; juodauogio šeivamedžio, vaistinės medetkos, tikrosios sidabražolės, baltažiedės notrelės, paprastosios rasakilos, geltonžiedžio barkūno ir pievinio snapučio žolė.
• Įvairios vaistažolių arbatos, kurios mažina uždegimą, skatina greitesnį gimdos susitraukimą, papildo geležies ir vitaminų atsargas. Tinka specialus dilgėlių, medetkų, ramunėlių, trikerčių žvaginių, notrelių žiedų, meškauogės lapų, kadagio uogų, miškinių sidabražolių ir ajerų smulkintų šaknų mišinys, iš kurio gaminamas nuoviras, ir geriama po 1 stiklinę 2 kartus per dieną,
• Nemažą reikšmę ligos gydymui turi organizmo imunitetą stiprinantys vaistai (ryklio kremzlių preparatai),
• fizioterapinės procedūros (mikrobangos, ultragarsas, elektroforezė su cinku, purvo aplikacijos, parafino aplikacijos, mineralinės vonios su jūros druska).