Kvėpavimo nepakankamumas. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Kvėpavimo nepakankamumas – tai neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios trūksta deguonies, o anglies dioksidas iš jo pasišalina nepakankamai. Išskiriamas ūminis ir lėtinis kvėpavimo nepakankamumas.

Ligos eiga

Ūminis kvėpavimo nepakankamumas atsiranda greitai (pvz., į kvėpavimo takus patekus svetimkūniui, per bronchų astmos priepuolį) ir pasireiškia per kelias minutes ar valandas, sukeldamas pavojų ligonio gyvybei. Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas išryškėja pamažu (per kelis mėnesius, metus), dažnai dėl lėtinių kvėpavimo organų ligų. Svarbiausi požymiai: ligonį vargina dusulys (įvairaus intensyvumo, ryškiai stiprėjantis fizinio krūvio metu, atirandantis ir ramybėje), pamėlynuoja oda ir gleivinės, padažnėja kvėpavimas, dažnai plaka širdis. Sunkiu atveju pažeidžiama centrinė nervų sistema: ligonis tampa apatiškas, mieguistas, vėliau praranda sąmonę. Ligos baigtis priklauso nuo ligos, sukėlusios kvėpavimo nepakankamumą, ir deguonies trūkumo laipsnio. Deguonies trūkumas veikia daugelį organų, ypač jautrios smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir plaučių kraujagyslės. Esant ūminiam kvėpavimo nepakankamumui, skubiai nesuteikus pagalbos ligonis gali mirti.

Į viršų