Kvėpavimo nepakankamumas

Kvėpavimo nepakankamumą sukelia įvairios ligos ir būklės. Kvėpavimo nepakankamumas gali prasidėti sutrikus kvėpavimo takų pralaidumui. Tai dažnai atsitinka dėl bronchų spazmo, kai pabrinksta jų gleivinė ar bronchai užsikemša skrepliais arba svetimkūniu. Kita kvėpavimo nepakankamumo priežastis – sumažėjęs plaučių kvėpuojamasis paviršius, sergant kvėpavimo organų ligomis (pvz., lėtinis bronchitas, bronchinė astma); susiaurėjus bronchų spindžiui (pvz., sergant plaučių vėžiu); pleuros ertmėje susikaupus skysčio arba oro (pvz., lūžus šonkauliams); esant krūtinės ląstos pakitimams, iškrypus stuburui. Be to, kvėpavimo nepakankamumas gali atsirasti pažeidus smegenyse kvėpavimo centrą, įkvėpus nuodingųjų medžiagų (chloro, azoto organinių junginių), apsinuodijus vaistais (migdomaisiais ar narkotikais); nusilpus kvėpavimo raumenims arba ištikus jų paralyžiui. Kvėpavimo nepakankamumą gali sukelti mažas deguonies kiekis atmosferos ore, kalnuose; mažas deguonies nešiko – hemoglobino kiekis kraujyje (mažakraujystė). Tačiau vis dėl to, dažniausiai ir ryškiausią kvėpavimo nepakankamumą sukelia ūminės ir ypač lėtinės plaučių ligos.

Ligos dažniausiai sukeliančios ūminį ir lėtinį kvėpavimo nepakankamumą:

• Ūminį kvėpavimo nepakankamumą gali sukelti įvairios kilmės ūminis respiracinis distreso sindromas, pneumonija, plaučių arterijos trombinė embolija, ūminė kvėpavimo takų obstrukcija, pneumotoraksas, plaučių edema (pabrinkimas), ir kt.
• Lėtinį kvėpavimo nepakankamumą sukelia lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), bronchinė astma, bronchektazės, idiopatinis fibrozuojantis alveolitas, pneumokoniozės, kvėpavimo raumenų silpnumas ir kt.

Ūminis kvėpavimo nepakankamumas atsiranda greitai (pvz., į kvėpavimo takus patekus svetimkūniui, per bronchų astmos priepuolį) ir pasireiškia per kelias minutes ar valandas, sukeldamas pavojų ligonio gyvybei. Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas išryškėja pamažu (per kelis mėnesius, metus), dažnai dėl lėtinių kvėpavimo organų ligų. Svarbiausi požymiai: ligonį vargina dusulys (įvairaus intensyvumo, ryškiai stiprėjantis fizinio krūvio metu, atirandantis ir ramybėje), pamėlynuoja oda ir gleivinės, padažnėja kvėpavimas, dažnai plaka širdis. Sunkiu atveju pažeidžiama centrinė nervų sistema: ligonis tampa apatiškas, mieguistas, vėliau praranda sąmonę. Ligos baigtis priklauso nuo ligos, sukėlusios kvėpavimo nepakankamumą, ir deguonies trūkumo laipsnio. Deguonies trūkumas veikia daugelį organų, ypač jautrios smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir plaučių kraujagyslės. Esant ūminiam kvėpavimo nepakankamumui, skubiai nesuteikus pagalbos ligonis gali mirti.

Silpstant kvėpavimo funkcijai, silpsta ir širdies veikla, nes tai bendra gyvybės palaikymo sistema.

Kvėpavimo nepakankamumo profilaktika – tai jį sukeliančių ligų profilaktika ir savalaikis gydymas.