Leukemija. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Leukemija – tai piktybinis kraujo sistemos navikas su būtinu pirminiu kaulų čiulpų (KČ) pažeidimu. Terminas leukemija kilęs iš graikų žodžių leukos, reiškiančio baltas, ir haima, reiškiančio kraujas, ir vartojamas aprašant ligonius, turinčius didelį leukocitų kiekį.

Tyrimas

Lėtinę leukemiją galima diagnozuoti atsitiktinai, dėl kokių nors priežasčių ar tiesiog profilaktiškai atlikus bendrą kraujo tyrimą. Gydytojas įtaręs, kad Jūs galite sirgti ūmine leukemija, taip pat nustačius lėtinę leukemiją, rekomenduos atlikti šiuos tyrimus:

  • Bendrą kraujo tyrimą. Ūminės leukemijos metu kraujyje galima rasti blastų – nesubrendusių kraujo ląstelių normoje esančių tik kaulų čiulpuose tačiau necirkuliuojančių kraujyje. Blastų radimas kraujyje – ūmios mielogeninės leukemijos indikatorius.
  • Kaulų čiulpų aspiraciją. Ji atliekama paimant nedidelį kiekį skystosios kaulų čiulpų dalies. Procedūra atliekama vietiškai nuskausminus odą, po to specialia adata ištraukiama kaulų čiulpų ir mikroskopu įvertinami ląstelių pokyčiai. Kaulų čiulpų aspiratas atliekamas leukeminių ląstelių kiekiui ir morfologijai įvertinti. Taip pat šis tyrimas naudojamas imunofenotipavimui ir chromosomų įvertinimui.
  • Kaulų čiulpų biopsiją. Ji atliekama iš dubens kaulo specialia adata paimant nedidelį kaulo gabalėlį su kaulų čiulpais. Kaulų čiulpų biopsija parodo, kiek liga išplitusi kaulų čiulpuose ir kiek likę normalių kraujodaros ląstelių. Kaulų čiulpų tyrimai kartojami gydymo veiksmingumui ir liekamajai ligai įvertinti.

Toliau atliekami papildomi tyrimai (citogenetiniai, histocheminiai, imunologiniai) ligos išplitimui ir tikslaus leukemijos potipio nustatymui. Leukemijos potipis svarbus parenkant tinkamą gydymą.

Į viršų